KADA TAIP YRA TAIP IR NE - NE

Kada „taip" yra „taip"

 

Mat 5,33-37; Jon 8,32

 

 „Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." Šie žydai buvo įtikėję, kad Jėzus yra Mesijas, tačiau jiems trūko pažinimo. Jiems reikėjo laikytis mokslo, tapti mokiniais, tik tada jie galės suprasti kas yra laisvė. Jėzus žinojo kas vyko žmonių širdyse. Jis žinojo kaip žydai laukia gelbėtojo, kuris numes Romos imperijos jungą. Tačiau širdyse jie nesijautė kam nors priklausomi. Štai kodėl jie taip skausmingai reagavo ir tvirtino, kad niekam niekada nevergavo. Tačiau Jėzus kalbėjo apie visų vergysčių šaknį - nuodėmę. Niekada nesuprasti tikrosios laisvės, jeigu nepažinosi Dievo Dvasios ir jo minties, jeigu nepamatysi Jo šventumo ir gailestingumo, teisumo ir meilės. Juk nuodėmė ir yra nukrypimas nuo Dievo kelio, nuo jo standartų, jo filosofijos ir politikos. Tam, kad žmogus išsivaduotų iš nuodėmės, nepakanka gimti tautoje, kuri yra artima Dievui, netgi nepakako patikėti, kad Jėzus yra Mesijas, dar reikėjo tapti jo mokiniu.

 

Tiesakalbiškumas praktikoje

 

Tiesos kalbėjimas ir darymas yra sveikos visuomenės pagrindas. Bet kokia žmonių bendruomenė negali gyvuoti, jeigu nėra laikomasi sutartos santvarkos ir taisyklių. Tiesos kalbėjimas ir Ištikimybė duotam pažadui yra kritiškai svarbūs visų žmonių santykiuose. Kažkas yra pasakęs: „Mes giname mintį, kad visuomenę reikia suprasti kaip nežodinių (nesutarta žodžiais) ir žodinių (žodžiais išreikšta) atsakomybių sandorą."[1] Visi žmogiški santykiai paremti sandoromis, susitarimais, įsipareigojimais. Pirkdami ir parduodami mes sudarome nežodines sandoras. Valgydami restorane pasitikime padavėju, kad maistas bus nesugedęs. Važiuodami miesto transportu, mes sudarome nežodinę sutarti su autobusų ir troleibusų parku. Parkas pažada laiku mus pervežti iš vienos vietos į kitą, o mes pažadame užmokėti... Taip yra visokiausiose srityse. Mes sudarome sutartis su komunaliniu ūkiu, elektros tinklais, bendrijomis ir kitomis įstaigomis, mes sudarome verslo sandorius– tai žodinės sandoros. Ten kur laikomasi žodžio, ten tvarka ir pasitikėjimas. Ten kur melas ir neištikimybė, ten chaosas ir nepasitikėjimas. Tiesos darymas ir kalbėjimas yra bet kokios sveikos visuomenės pagrindas.

 

Jėzus Kristus prabilo šia tema kalno pamokslo metu. Prisiminkime:

 

„Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. ³⁴ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis - Dievo sostas, ³⁵ nei žeme, nes ji - jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji - didžiojo Karaliaus miestas. ³⁶ Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. ³⁷ Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo." (Mat 5,33-38).

 

Kaip turėtume suprasti Jėzaus žodžius? Nepamirškime, kad Jėzus atėjo išgelbėti žmones iš vergijos, prie kurios labai prisidėjo žmogiškos tradicijos, ilgainiui pavirtusios į tradicinius mokymus ir nusistovėjusias etikos normas. Taip atsirado fariziejų sektos, sadukiejų, esėjų ir kitokios. Tradicijos turi didelę jėgą. Įžadai ir priesaikos buvo Senojo Testamento dalis. Skaitydami Raštus mes rasime prisiekiančius ne tik Abraomą, Izaoką ir Jokūbą. Bet visą būrį šventųjų, tame tarpe ir apaštalą Paulių. Jėzus nekalbėjo prieš senuosius papročius. Jis nekritikavo Įstatymo bei pranašų, tačiau jis nukreipė savo žvilgsnį prieš melagingus mokymus ir tradicijas, kurios griovė Dievo darbus ir niekino Jo paveikslą. Todėl aiškindami šią vietą visų pirma turėtume išgirsti paraginimą į tiesakalbiškumą ir jos darymą. Štai ką Jėzus sakė fariziejams:

 

„Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: 'Jei kas prisiektų šventove, tai nieko, o jei kas prisiektų šventovės auksu, tai jis įsipareigoja.' ¹⁷ Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis - auksas ar šventovė, kuri pašventina auksą? ¹⁸ Arba, anot jūsų: 'Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas.' ¹⁹ Akli! Kas gi didesnis - atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą? ²⁰ Todėl, kas prisiekia aukuru, tas prisiekia ir tuo, kas ant jo padėta, ²¹ o kas prisiekia šventove, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena. ²² Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi. (Mat 23,16-22)

 

Mes galime tik stebėtis kuo gi blogi buvo fariziejų papročiai? Jie buvo blogi, nes fariziejai darė skirtumą tarp vienų ir kitų įžadų. Vienų - reikėjo laikytis, kitų galima nesilaikyti. „Įžadai ir priesaikos originaliai buvo skirti garantuoti teisingumą, pasišventimą ir sandoros tęstinumą"[2]. Jėzus Kristus nemetė iššūkio pačiai įžadų tradicijai, bet jis stojo prieš šios praktikos korupciją ir manipuliacijas, kai Dievo vardu buvo bandoma pasiekti savanaudiškus tikslus. Jėzus Kristus kvietė labai rimtai pagalvoti kaip mes gyvename ir kokius sandorius sudarome. Šio pamokymo akcentas yra ne įžadų atsisakymas, bet tiesos kalbėjimas. Sveika bendruomenė (visuomenė) kalbės tiesą, darys tiesą, laikysis sandorų, ir jokie įžadai nebus reikalingi.

              Jeigu žmogumi negalima pasitikėti, tai jokie pompastiški įžadai nepadės juo pasitikėti. Štai kodėl svarbiuose klausimuose toks yra svarbus ištyrimas. Ar tai būtų santuokos sudarymas, ar verslo sandoris, ar tapimas Kristaus pasekėju, visur reikalingas ištyrimas. Mes greičiau apsisprendžiame dėl darbininkų, dėl prekių, kai turime patikimą ištikimų žmonių liudijimą.

              Mes visi labai mėgstame tiesą. Labai mylime tuos, kurie su mumis elgiasi ištikimai, bet klausimas ar patys tokie esame? Viešpats kviečia mus ištikimybei ne tik savo šeimoje, bet ir darbovietėje, bažnyčioje, parduotuvėje – visur kur tik esame ir gyvename. Mes kviečiami sudaryti sandorą su Viešpačiu visam gyvenimui, visose gyvenimo situacijose, su visomis žmonių grupėmis. Mes kviečiami tapti Kristaus gyvenimo dalimi, drauge su juo šviesti pasaulyje ir besąlygiškai tarnauti visiems žmonėms.

              Jeigu mes kalbame tiesą ir darome tiesą savo žmonai, vyrui, bet brolius ir seses bažnyčioje apkalbinėjame, argi nelaužome priesaikos, kurią davėme Viešpačiui? Jeigu mes mylime Kristuje Joną Petraitį, o Petro Jonaičio nemylime, argi elgiamės pagal tiesą? Dvasia per Jokūbą rašė: ⁸ Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą, kaip save patį, jūs gerai darote, ⁹ bet, jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai. ¹⁰ Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. ¹¹ Juk tasai, kuris yra pasakęs: Nesvetimauk! - taip pat yra pasakęs: Nežudyk! Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi įstatymo laužytojas. ¹² Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą. ¹³ Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą. (Jok 2,8-13). Tiesa kviečiam mus gyventi joje visose situacijose. Tiesa išlaisvina mus, kad taptume naujos bendruomenės dalimi, kad būtume patikimi žmonės, kurie sako „taip", jei „taip" ir „ne", jeigu „ne". Mes tapome naujos karalystės piliečiais, kuriems skirtos atsakomybės ir kiekvienas savaip augdamas tarnauja bendram labui.

 

Taigi, kur mes esame? Ar esame padarę sandorą su Viešpačiu? Ar esame tie, kurie sekame Jėzaus tiesos keliu? Ar visada mūsų „taip" yra „taip"? Ar pažadėję savo ištikimybę vienas kitam esame ištikimi praktikoje? Bendruomenė be tiesos yra tamsos pasaulio vartai.

 

TIesa yra bažnyčios pamatas

„Rašau tau apie šiuos dalykus, nors turiu viltį greit atvykti pas tave; ¹⁵ jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama. (1 Tim 3,14-15). Kolona naudojama tam, kad laikytų kažkokią pastato dalį. Todėl Viešpats žemėje turi savo bažnyčias, kurios privalo laikyti tiesą. Ar tiesa yra sunki? Taip, labai. Daugelis stulpų šiandien neatlieka savo paskirties, nes nebelaiko tiesos. Ji pasidarė per sunki. Yra tokių, kurie nežino kas yra tiesa. Jie panašūs į Pilotą, kuris taip pat klausė, bet įdomu ar norėjo išgirsti atsakymą?

              Biblijos žinia aiški – Jėzus Kristus yra tiesa. Jo žodžiai yra tiesa. Jis yra įkūnyta tiesa. Ar mes esame tiesos stulpas? Ar mes mylime tiesą? Tiesa yra labai sunkiai įgyjama. Ją gali atskleisti tik Jėzus Kristus. „Įsigyk tiesos ir neparduok jos; pirkis išminties, pamokymo ir supratimo." (Pat 23,23) Ar ji brangi? Labai. Jėzus Kristus turėjo atiduoti savo gyvybę, kad mes būtume išteisinti, kad mes pažintume tiesą ir tiesa išlaisvintų mus (Jono 8,32). Mes juk žinome, kad tiesa atsirado per Jėzų: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų." (Jon 1,17). Liūdna, kad dažnai savo tiesą branginame labiau už Dievo. Kaip dažnai žmonės elgiasi kaip Pilotas? „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso." ³⁸ Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!" (Jon 18,38) O koks blogas buvo šis klausimas Dievo akivaizdoje.

 

Kai pati Tiesa stovi prieš tave, kodėl tu klausi: kas yra tiesa?

Kur stovi tu, brangus žmogau? Ar nematai, kad Kristus jau šalia.

Ko lauki, ko delsi, pulk veidu žemėn tu prieš jį ir išpažink: - tu, Jėzau, Kelias ir Tiesa, tu gyvastis man amžina ir nepranykstanti Tiesa.

              

Tiesa užima ypatingą vietą žmogaus šventume. Tiesa pašventina per Dievo Žodį. Jėzus sakė: „Pašventink juos tiesa. Tavo žodis yra tiesa." (Jon 17,17) Tik tiesa atskiria mus nuo gendančio pasaulio. Be tiesos nebus šventumo, be tiesos nebūsim žemės druska. Neturėsime sūrumo ir nepadėsime žūstantiesiems.

              

Brangieji, mes privalome gyventi tiesoje. „Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume." (Ef 4,21-22) Bažnyčia privalo gyventi tiesa, turi kalbėti tik tiesą. „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje..." (Ef 4,15). Mes turėtume neklysti manydami, kad turime kalbėti savo tiesą vienas kitam. Mes galime turėti visokių jausmų ir minčių, bet jos nėra tiesa, jeigu pats Jėzus jų nepatvirtina. Tai yra, jeigu jos netarnauja išganomajam darbui, negydo ir nepaguodžia. Tiesa su meile gydo žaizdas. Sausas įstatymas džiovina kaulus ir santykius. Mes turime budėti, kad netaptume akli fariziejai, kuriems terūpi klausimai kodėl nedarai to ar ano, kodėl darai tą ir tą? Kristaus kelias nėra įstatymistinė vergystė, bet laisvės santykiai, kur visi pasišventė mylėti vienas kitą ir gelbėti, o ne smerkti. Kristaus laisvė kviečia prie naujos tvarkos, kur bendruomenės nariai pasišventę vienas kitam.

               Kada kartumas užlieja širdį, visų pirma prisimink, kad visi nusidėjo. Nes tokia yra tiesa Jėzuje. Kai pamirštame, kad esame nusidėjėliai, tada tampame bejausmiais budeliais. Kada pažįstame tiesą, ji mus išlaisvina iš bet kokio sugedimo. Ar tai būtų išoriniai santykiai, ar vidinės kovos. O kad mes visada prisimintume Jėzaus tiesą, tada mūsų liežuviai visada kalbėtų tik tiesą! Jeigu mes visada prisimintume JĖZAUS tiesą, tada darytume tik tiesą. Tačiau Dievo tiesą n4ra lengva prisiminti.

               Tiesa yra sunki, nes ji nepatogi ir todėl pastoviai yra puolama.  „buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juo išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui." (2 Pet 2,-2) Jėzus perspėjo mokinius: „Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mato 24,10-13) Verčia susimąstyti šie pranašystės žodžiai. Daugelio meilė atšals, nes įsigalės neteisybė. Įsigalėjusi neteisybė veikia bažnyčias. Šiandien daugelis pamiršta šią pranašystę. Matydami tuštėjančias tikinčiųjų gretas bando apkaltinti pastorius, mokymo metodiką, pamokslavimą ar kažkokios tarnystės vizijos nebuvimą. Aš nesakau, kad turime sėdėti sunėrę rankas, bet noriu pasakyti, kad tik atviru tiesos skelbimu laimėsime žmones Kristui. „...nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje" (2 Kor 4,1-2). Bažnyčia yra tiesos pagrindas ir sutvirtinimas, jei ji praras tiesą, kas tada liks? Geros giesmės, gražios tradicijos, gražūs pastatai...?

 

Mylėkime tiesą, brangieji. Nes tiesa ne kažkas kas kalbama ar tikima, bet tikriausios būties kelias. Tiesa yra gyvenimo būdas. Tiesa be kūno yra niekas. Kaip jėzus be kūno ir be darbų yra tik antikristas, taip ir mūsų gyvenimai be tiesos yra garas, kuris pasirodo žemėje, bet šviesos neatneša. Teviešpatauja tiesa mūsų santykiuose, tegul įsitvirtina ji mūsų bendruomenės vartuose. Teranda ji tvirtas pozicijas mūsų namuose ir širdyse. Amen.

---

[1] Kingdom Ethics p.372

[2] Kingdom ethics p.376

 

Pamokslas. Ps 37

Teisiojo ir nedorėlio santykiai su Viešpačiu

Psalmė 37

 

Kokie gi yra teisiojo ir nedorėlio santykiai su Viešpačiu ir atvirkščiai? Šioje psalmėje labai aiškiai girdime padrąsinimus teisiesiems būti ištikimais, nes nedorėlio keliu eiti visiškai neapsimoka. Kokie mieli yra mums šie Dovydo žodžiai. Tokie kupini vilties ir padrąsinimo. Norėjau kad šį rytmetį prisimintume tai ką turbūt ne vieną kartą skaitėme. Ir tegul Dievo Dvasia atgaivina visus.

 

¹ Dovydo. א Neapmaudauk dėl nedorėlių, nepavydėk tiems, kurie daro pikta. ² Juk jie veikiai išnyks kaip žolė ir nuvys kaip žaluma. ³ב Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus. ⁴ Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis. Aplinkui mus daug nedorėlių. Daug tų, kurie nemyli VIEŠPATIES, nepažįsta Jo ir nenori vadovautis Jo meilės įstatymu. Velnias pastoviai gundo mus gretinti save su jais. Jis nori, kad mes pradėtume pavydėti ir geisti to ko geidžia bedieviai. Tačiau bedievių nedorėlių likimas niūrus ir visiškai neapsimoka sekti jų pėdomis, nes pasitikintis Viešpačių turi užmokestį. Jis bus saugus ir gyvens krašte. Izraelitams gyvenimas savo žemėje buvo ir bus vilties objektas. Visada jiems reikia kovoti dėl žemės. Visada į jų valdas kas nors kėsinasi. Todėl Dievo pažadai apie ramybės kraštą visada yra tikra paguoda ir  varomoji jėga gyvenime.

Tačiau ir mes, gyvenantys šiandien randame paguoda šioje psalmėje, nes mes taip pat laukiame naujos žemės ir naujo dangaus – ateities, kuri bus daug geresnė nei pati geriausia dabartis. Naujajame T. girdime Paulių, kurios ragino džiaugtis visuomet. Tačiau tai ne jo mintis, nes jau prieš daugelį metų Dovydas kupinas Dvasios ragino džiaugtis Dievu, nes tik tada jis suteiks tai ko trokšta mūsų širdys. Kokia gili ir nesuvokiama mums yra ši mintis. Ką reiškia džiaugtis Viešpačiu? Tai reiškia būti užsidegusiam visu Dievo pasauliu, jo įsakymais, jo planais, jo tikslais, jo Žodžiais, jo mintimis, jo žmonėmis, jo karalyste, jo viešpatija...

 

⁵ג Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės. ⁶ Tavo dorumą jis nušvies kaip dienos šviesą, o tavo teisingumą padarys kaip vidudienį. O koks nuostabus raginimas. Taip jis toks tikras ir naudingas. Mes privalome pavesti Viešpačiui savo kelią, nes tik tada jis padės. Kartasi religingas žmogus labai norėtų, kad Dievas jį laimintų, tačiau savo kelio jam nepatiki, neieško patarimo pas jį ir aišku neranda pagalbos Viešpatyje. Tai daugiau nei keli maldos žodžiai pasakyti apsnūdusia širdimi vakare prieš užmiegant. Pavesti savo kelią Dievui, tai atiduoti visą savo gyvenimą į Jo rankas. Tai žengti keliu, kuriuo vaikščiojo karalių karalius ir viešpačių VIEŠPATS Jėzus KRISTUS. Tik tada Dievas padės. Tik tada Jis išaukštins tave.

 

⁷ד Būk kantrus ir lauk VIEŠPATIES, neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi, dėl žmogaus, puoselėjančio piktus kėslus. ⁸ה Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda. ⁹ Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia VIEŠPATIES, paveldės žemę. ¹⁰ו Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs. ¹¹ O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove. O kaip mums reikia kantrybės, kad gautume, kas pažadėta. Laukti viešpaties - tai nepavydėti nedorėliams, susilaikyti nuo pykčio ir kantriai laukti Dievo. Jie šiandien negali turėti to ką turi kiti, neapmaudauk. Jei šiandien negauni didesnio atlyginimo, nesisielok, lauk Viešpaties, jei šiandien neturi būsto, kokio norėtumei, nesisielok, Viešpats parūpins tinkamu metu ir tada kada bus geriausia.

 

¹²ז Nedorėlis spendžia pinkles teisiajam ir griežia ant jo dantimis. ¹³ Bet VIEŠPATS juokiasi iš jo, nes mato jo būsimą dieną. ¹⁴ח Nedorėliai traukia iš makščių kalavijus ir įtempia lankus, norėdami parblokšti varguolį ir beturtį ir žudyti dorai gyvenančius. ¹⁵ Bet jų kalavijai smigs jiems patiems į širdis, o jų lankai bus sutrupinti. ¹⁶ט Tas truputis, kurį turi teisusis, vertingesnis už daugelio nedorėlių turtą. ¹⁷ Nedorėlių ginklai bus sutrupinti, o teisiuosius VIEŠPATS palaikys. ¹⁸י VIEŠPATS rūpinasi tais, kurie jo klauso, ir paveldas amžinai jiems priklausys. ¹⁹ Nelaimės metu jie nebus apvilti ir bado dienomis valgys iki soties. ²⁰כ Bet nedorėliai žus, VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai.

O kaip nepasimoka būti nedorėliu! Kaip neapsimoka eiti neteisumo keliu! Toks kelias baigsis praraja. Duobė, kurią jie iškasė teisiajam, taps jų pačių kapu. Oi kaip neapsimoka pavydėti bedieviams.

Net jei turi tik truputi, tai nepalyginami turtai Viešpaties akyse. Jie tokie vertingi. Viešpats nori, kad mes nepamirštume kokius lobius turime danguje. Viso pasaulio lobiai negali lygintis su tuo, kas atidėta mums danguje.

 

²¹ל Nedorėlis skolinasi ir negrąžina, o geras žmogus yra dosnus ir nesiliauja davęs. ²² Tie, kuriuos VIEŠPATS laimina, paveldės žemę, o tie, kuriuos jis keikia, bus išvaryti. ²³מ VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą, kurio keliu džiaugiasi. ²⁴ Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti, nes VIEŠPATS padės jam atsikelti. ²⁵נ Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos. ²⁶ Teisusis visada dosniai kitiems duoda ir skolina, o jo vaikai yra tikra palaima. O koks dosnus yra teisusis, jis kaip gerasis  samarietis, visada dosnios širdies. Jis negali liautis davęs. Jis duoda ir džiaugiasi. Taip pat džiaugiasi Viešpats, nes jis veda jį tiesiu keliu. Jėzus taip pat toks buvo. Jis negalėjo liautis davęs. Kiek kartų Viešpats norėjo pasislėpti ir pabūt valandėlę vienas, tačiau žmonės jam neleisdavo, o jis visada surasdavo jiems laiko. Tik naktimis galėjo likti vienas su Tėvu ir melstis. Taip ir Kristaus pasekėjai šiandien matydami savo mokytojo pavyzdį seka jo pėdomis ir dosniai duoda ir moko taip daryti savo vaikus. Vaikai matydami gerą pavyzdį, taip pat įstoja į kelią, kuriuo eina jų tėvai. Vaikai seks savo tėvais visada.

 

²⁷ס Venk pikta ir daryk gera, kad gyventum amžinai, ²⁸ nes VIEŠPATS myli, kas teisinga, ir nepalieka savo ištikimųjų. ע Jis saugo juos amžinai, o nedorėlių palikuonys bus išvaryti. ²⁹ Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai. Teisieji raginami vengti pikto. Teisieji raginami daryti gera. Negali būti teisus, jei darai bloga ir pikta. Tą patį liudija ir NT. Niekas nepasikeitė. Štai Jonas rašo laiške: „Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgiasi, tas yra teisus, kaip ir jisai teisus. ⁸ Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios" (1 Jon 3,7-8) Nėra teisumo, be teisumo darbų. Mes galime samprotauti apie nuteisinimą, tačiau be teisumo darbų toks nuteisinimas yra miręs. „Tikėjimas be darbų yra miręs" (Jokūbas) Dievas nori, kad žmonės gyventų amžinai. ST pažadai apie amžinybę turėjo šiek tiek kitokią prasmę, nei mes girdime NT. Pažadas gyventi amžinai reiškė giminės gyvenimą amžinai žemėje. Pažadas karaliui, kad jis karaliaus amžinai, reiškė, kad jo vaikai bus soste visuomet. Tokie pažadai visada turėjo sąlygas. Turėtume būti atsargūs aiškindami ST tekstus. Tačiau mes galime būti tikri, kad gyvensime amžinai, jeigu būsime Jėzaus krauju pateisinti, jeigu gyvensime tikėjimu ir būsime klusnūs Jėzaus pasekėjai.

 

³⁰פ Išmintis ateina iš teisiojo lūpų, jo liežuvis sako, kas teisinga. ³¹ Savo Dievo Įstatymą jis laiko širdyje, jo žingsniai nuo Įstatymo nenuklysta. O koks išmintingas yra Dievo teisusis! Teisusi turi išmintingą širdį, nes jis mėgaujasi Dievo įstatymu ir mokymu. Teisiojo išmintis jam yra be galo naudinga. Kai jis praveria lūpas, jis kalba išmintingus žodžius. Jis taria teisingus žodžius. Jis laiko įstatymą širdyje, ne kažkur lentynoje pas draugus. Jis pastoviai maitinasi Dievo įsakais ir studijuoja, masto. Kaip kitaip tas įstatymas būtų jo širdyje.

 

³²צ Nedorėlis teisiojo tyko, mėgina jį nužudyti. ³³ Bet VIEŠPATS nepaliks jo priešo rankose, neleis būti pasmerktam teisme. ³⁴ק Pasitikėk VIEŠPAČIU ir laikykis jo kelio; jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, ir tu matysi išvaromus nedorėlius. ³⁵ר Mačiau nedorėlį valdingą, iškilusį virš visų lyg kedrą Libano. ³⁶ Vėl ėjau pro šalį ir, tikėk manimi, jo ten nebebuvo. Ieškojau, bet neberadau. Nedorėlis negyvens amžinai žemėje, ką jau kalbėti apie dangų. Nedorėlio kelias veda į pražūtį. Galime būti tikri, kad Dievas nemeluoja. Viešpats apsaugo savuosius, neleidžia būti pasmerktiems. Ką reiškia žmonių pasmerkimas, jei Dievas išteisina? Pasaulis matė daug nedorėlių iškilusių į valdžią, bet visi buvo greitai pažeminti.

 

³⁷ש Brangink nuoširdų žmogų, įsižiūrėk į dorą, nes taikus žmogus turi ateitį. ³⁸ O nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti, nedorėlių palikuonys išnaikinti. O kaip mes turėtume branginti teisiuosius! Kaip turėtume įsižiūrėti į teisiojo gyvenimą. Tik doro žmogaus kelias yra geras pavyzdys mums. Paulius išdrįso paraginti „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. ⁹ Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis" (Fil 4,8-9) Nes jo gyvenimo kelias, buvo Kristaus kelias. Velnias gundo žmogų žiūrėti į nedorėlių pasaulį, bet Viešpats kviečia žiūrėti į teisaus žmogaus kelią. Kokie brangūs yra broliai ir seserys bendruomenėje. Kaip mes turėtume branginti ir mylėti vienas kitą!

 

³⁹ת Teisiųjų išgelbėjimas eina iš VIEŠPATIES; jis jų tvirtovė sunkumų metu. ⁴⁰ VIEŠPATS padeda jiems ir ištraukia iš bėdos, išgelbsti nuo nedorėlių ir išvaduoja, nes jie ieško jame užuovėjos.  Tikrai teisiojo išgelbėjimas eina iš Viešpaties. Jis nevogs, kai stokos, jis neplėšikaus ir nesmurtaus, bet lauks Viešpaties. Netgi puolamas, jis ginsis Dievo ginklais, ne savo galybe. Iš kur ateina mūsų išgelbėjimas? Kur mes ieškome paguodos, kai sunku? Ar žavimės Viešpaties mokymu ir šventųjų draugija? Amen.

 

Ateikite pas mane visi...

Ateikite pas mane visi...

Mat 11,25-30

 

„Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.

Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva." (Mat 11,25-30)

 

Viešpats nekenčia viso kas šėtoniška. Žmogus nebuvo sukurtas išdidus, tai nuodėmė jį tokiu padarė. Velnias (apgavikas) panoro viešpatauti danguje, kada jam tai nepavyko, jis užsigeidė valdžios žemėje. Apgaudamas žmogų (Adomą ir Ievą) jis tapo šėtonu (naikintoju), kuris griauna Dievo karalystę. Jo didybė pavertė jį žemės šliužu ir kiekvieną žmogų nuodėmė pažemins iki pačių pragaro gelmių.

                 Atėjęs Jėzus Kristus skelbė Dievo karalystę, jis kvietė žmones išsivaduoti iš šėtono vergijos ir ateiti pas Jėzų Kristų, nes jis garantuoja laisvę ir išaukštinimą danguje. Fariziejai ir Rašto žinovai, tie, kurie tautoje buvo laikomi labai garbingi, aukštuomenės atstovai, nenorėjo ir negalėjo priimti Jėzaus, nes mylėjo šėtonišką valdžią, savanaudišką garbę ir laikiną šlovę. Nenuostabu, kad Jėzus prabilo:

„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams." Dievas Tėvas paslėpė Evangelijos šviesą nuo piktojo valdomų žmonių, nes jie mylėjo tamsą. Kiekvienas, kuris myli tamsą neina į šviesą. Kurmis yra tamsos gyventojas, jis nebūną šviesoje. Jūs jį ištraukite į dienos šviesą, jis ilgai neišgyvens. Jūroje knibžda žuvų, kurios gyvena pačiose giliausiose ir tamsiausiose vietose, jos niekada neiškyla į paviršių kur prasismelkia saulės šviesa. Jos tamsos karalystės gyventojos. Panašiai ir žmonės, kurie gėrisi savo išmintimi ir aukšta padėtimi visuomenėje negali priartėti prie Jėzaus, kuris yra pasaulio šviesa. Kodėl? Todėl, kad myli save ir turtus, myli valdžią ir jėgą, smurtą ir pramogas. Jėzus sakė: „Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote" (Jon 5,44). Tie išmintingieji ir gudrieji (bent taip save laikantys) Dievo akyse buvo kvaili ir niekingi. Fariziejams ir Rašto žinovams atrodė, kad jie labai kilmingi ir gerai išmanantys Raštą. O Jėzus džiūgavo ir dėkojo Dievui, ką Tėvas apreiškė mažutėliams.

Kas gi tie mažutėliai? Kas galėtų geriausiai paaiškinti? Aišku pats Jėzus Kristus. Jis pats buvo tas mažutėlis, tas nuolankus tarnas (vergas), kuris buvo pasirengęs nuplauti mokiniams kojas ir prisiimti pasaulio nuodėmę. Jėzus Kristus yra tas, kuriuo sekame, kad suprastume kokie turime būti. Tik pas jį galime gauti nuolankumo ir romumo pamokas. Jokie pasaulio psichologai ir dvasiniai rašytojai nepadės tapti nuolankiais ir palaimintais mažutėliais, turinčiais kelialapį į Dievo karalystę...

Evangelijose girdime kaip Jėzus sugretina dangaus karalystę ir mažutėlius vaikus. „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir neapsidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje" (Mat 18,3). Nėra kito būdo patekti į karalystę, kaip tik nusižeminti ir tapti kaip vaikai. Tie vaikai turi pačia didžiausią ir brangiausią apsaugą. Ir vargas tam, kuris papiktins mažutėlį. „žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą" (Mat 18,10-11). Kiekvienas Dievo vaikas turi pačią geriausią sargybą. Pasaulio lyderiai samdo apsaugą, bet net pati geriausia apsauga neapsaugos žmogaus nuo Dievo bausmės. O kiekvienam Dievo vaikui suteikta garbė būti amžinai saugiam. Vargas tam, kuris piktina mažutėlius, bejėgius, silpnus vaikelius; kaip kūne, taip ir dvasioje, nes jiems pasamdyta pati geriausia apsauga - angelai. Angelai nuo amžių buvo Dievo pasiuntiniai ir sargai. Žydai tai suprato, mes taip pat galime suprasti. Viešpats saugo savo vaikus. Niekas negali jiems pakenkti. „Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti!" (1 Pet 3,13-14). Mes suprantame, kad galime kentėti dėl tiesos, tačiau tik iš šalies žiūrint kas nors gali pagalvoti, kad kenčiame, iš tikrųjų Dievo vaikas džiaugiasi ir šlovina Tėvą, kad jam teko garbė kentėti dėl Jėzaus vardo. Tai ne kančia, tai palaiminimas.

Mūsų dangaus Tėvas nenori, kad mažutėliai pražūtų: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų – iš tiesų sakau jums, - jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių" (Mat 18,12-14). Jėzus atėjo pas Izraelio namų avis ir surado visas, kurios buvo pasirengusios juo sekti. Kodėl tiek nedaug juo sekė? Todėl, kad daugelis avių turi kitą piemenį – šėtoną, kuris yra antikristas, tas kuris mėgdžioja ir bando apsimesti tikruoju Kristumi. Jei niekas netrukdytų, daugelis ir šiandien pasektų Jėzumi, daugelis išgirstų Dievo Žodį ir atsilieptų. Tačiau tuo kas regima lengviau sekti, nei tuo kas neregima.

Taigi, matome, kad Dievas rūpinasi mažutėliais ir panoro jiems apreikšti Sūnų, tačiau mažutėlius kamuoja abejonės, prisiminimai traukia atgal į Egiptą. Nedorybės sūnus bando praryti, slampinėdamas aplinkui, todėl Kristus perspėja ir mokina mus rūpintis vieni kitais. Skaitykime Mato 18,15-18: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje." Viešpats žino kokiu būdu geriausia padėti mažutėliams, kurie panoro tapti didžkiais pasaulyje. Jei mes vadovausimės šiais nurodymais, būsime palaiminti ir jei žmogus neatsivers mes nebūsime teisiami. Todėl turime su visu pamaldumu ieškoti paklydusių ir žinoti, kad sutarus meldžiant, ateina pagalba iš aukštybės: „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susitarę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų." (Mat 18,19-20)

Tačiau gali būti ir taip, kad pakaltintas brolis atgailauja, jis buvo laimėtas Dievui, bet tu nenori jam atleisti. Šėtonas nenori paleisti žmonių, kurie atgailauja ir smogia tiems, kuriuos Dievas naudoja sugrąžinti paklydusius mažutėlius. Todėl Rašte užrašytas Petro klausimas: „Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?" Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septinių (ribotai) , bet iki septyniasdešimt septynių kartų" (Mat 18,21-22). Gali būti, kad žmogus įžeis tave kartą ir kitą ir trečią, gal net dešimtą, tačiau atsiprašys ir gailėsis. Fariziejiška kūno dvasia mumyse gali nenorėti atleisti, o verčiau smerkti, tačiau mes turėtume atleisti, kaip dangaus Tėvas mums atleido. Juk Dievas žino kiek kartų mes nusikaltome ta pačia nuodėme Dievui ir gailėjomės, išpažinome jam, o jis atleido. Juk malda bus atsakyta tada, kada mes sugebėsime atleisti kaip ir dangaus Tėvas mums atleido: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų" (Mat 6,14-15). Tik patyręs nuostabų atleidimą žmogus gali sugebėti atleisti kitam, tačiau dažnai žmonės būna panašūs į tarną, kuriam karalius dovanojo skolą, o šis pasičiupo tarnybos draugą ir įgrūdo į kalėjimą už menką skolelę (paskaitykite Mat 18,23-35) Įsidėmėkime 35 eilutę: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui."

Žmonėms reikia atleidimo, nes kiekvienas esame kaltas prieš Dievą, juk dėl tų kalčių ir esame nuvargę ir slegiami įvairiausių naštų. Todėl Jėzus ir kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva." (Mat 11,28-30) Viešpats Jėzus nori atleisti nuodėmes, jis nori suteikti poilsį. Jis nori duoti gyvenimą, tačiau tas gyvenimas prieinamas tik mažutėliams, tiems, kuriems Dievas apreiškė Jėzų. Tiems, kuriems Jėzus atleido nuodėmes. „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti." Nepamirškime, kad išgelbėjimas – Dievo malonės dovana. Yra laikas išganymui ir tikėjimui. Jei Dievas leido patikėti, kad Jėzus yra tas pasaulio Gelbėtojas, nedvejokime, bet palikime savo tinklus ir pasaulio siekius, ateikime pas Jėzų ir imkime Kristaus jungą, nes tas jungas švelnus, kaip ir Viešpats yra švelnus. Jėzus yra romus, juo pasikliauti dera. Tik Jėzus gali mums apreikšti Tėvą. Pilypas kartą prašė, kad Jėzus parodytų Tėvą ir jiems tada bus gana. „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana" (Jon 14,8) Mokiniai žinojo,kad pažinties su Tėvu pakanka, kad turėtumei gyvenimo pilnatvę, tačiau senoji prigimtis netiki ir ieško kažkokių patyrimų. O „Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!" (Jon 14,8-9). Jėzus pasirinko apreikšti Tėvą savo apaštalams, tačiau jie tikėjosi kažko kito, kažko ypatingesnio. Taip būna ir su mumis. Mes prieš akis turime Jėzų, tačiau ieškome ko kito. Mes galime būti sotūs savo bažnyčioje, tačiau ieškome žalesnių ganyklų ir galime baigti vilkų glėbyje.

Tad mokykimės iš Jėzaus, jei paėmėme tą švelnų jungą, neklaidžiokime, bet pasilikime Jo meilėje, jo vynmedyje, jo karalystėje ir nepamirškime, kad esame saugūs tik Tėvo glėbyje. Amen

 

 

Pamokslas 1 Tim 5,1-22

Ar mes rūpinamės savaisiais? 1 Tim 5,1-22

 

 „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!" (1 Tim 5,8)

 

Kokie rūstūs šie apaštalo žodžiai, tačiau kokie tikri ir nepakeičiami. Mes privalome rūpintis savaisiais. Mūsų elgesys namuose parodo kas esame. Juk Dvasia per apaštalą  Paulių aiškiai sako, kad žmogus, kuriam nerūpi bendruomenės broliai ir seserys, ypač namuose drauge gyvenantys namiškiai (tai gali būti vaikai, žmona, tėvai ir kiti) yra pirma - užsigynęs tikėjimo, antra - blogesnis už netikintį. Kodėl taip sakoma? Todėl, kad tikėjimas visada turi darbus.

„Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet klausydavote manęs, kai būdavau tarp jūsų, o dar labiau dabar, man su jumis nesant, taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!" (Fil 2.12-13) Žmogus turi su baime ir drebėdamas Dievo akivaizdoje neimti Dievo malonės veltui. Jei Evangelijos tiesa buvo atverta tavo akims, jei Viešpaties Dvasia persmelkė tave ir visa savo esybe supratai, kad esi nusidėjėlis, jei sugebėjai patikėti, kad Jėzus Kristus numirė už tave ir kviečia tave amžinajam gyvenimui, ŠAUKIS Dievo, prašyk atleidimo, maldauk pasigailėjimo ir bus tau atleista, nes Dievas nori išgelbėti kiekvieną, kuris tiki Sūnų. „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą." (Jon 5,24) Ir gavęs iš Viešpaties amžinojo gyvenimo pažadą, darbuokis, įrodyk sau ir pasauliui, kad esi tikras tikintysis, nes šiandien lengva apsigauti. Šiandien po pasaulį pasklido daug tuščiakalbių netikrų pranašų ir antapaštalių, kurie iškreipia Kristaus Evangeliją, apraizgo žmones filosofijomis ir pasakomis. Todėl Dievas per apaštalą Petrą ragina: „Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu- brolybę, o brolybe – meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę" (2 Pet 1,5-11). Tikėjimas turi ugdyti dorybę, pažinimą, susivaldymą, ištvermę, maldingumą, brolybę ir meilę. Tokie dalykai neleidžia apsileisti, aptingti, suglebti, pavargti. Ir žiūrėkite kaip griežtai kalba Petras: „O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių". O kaip skausmingai kalba Dvasia. Tačiau neturėtume nusiminti, bet uoliau stengtis sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Mes žinome, kad negalime savo darbu ir pastangomis įtakoti Dievo kvietimo ir išrinkimo, negalime papirkti, negalime duoti kyšio. Tačiau mes galime asmeniškai turėti tvirtesnę poziciją, būti įsišakniję tiesoje ir neabejoti Dievu. Ar mes patys galime atverti amžinojo gyvenimo duris? Ne, tačiau mes galime turėti plačiai atvertą tikėjimą ir drąsą Kristuje Jėzuje. Dangiškasis tėvas nori, kad mes žinotume, kad turime amžinąjį gyvenimą. Štai tas triūsas padeda turėti plačiai atvertas duris į žinojimą.

                 Raštas aiškiai sako, kad tikėjimas be darbų yra bevaisis. „Kas iš to, mano broliai, jie kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Argi gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs." (Jok 2,14-16) „Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą. Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu." (Jok 2,21-23)

Taigi, neturėtume stebėtis tokiais griežtais Pauliaus žodžiais Timotiejui. Bet norint likti ištikimam tiesai, privalu aiškinti šią Rašto vietą (1 Tim 5,8) visų pirma artimiausiame kontekste. O čia Apaštalas Paulius ragina Timotiejų deramai elgtis Dievo bendruomenėje. „Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet graudenk kaip tėvą, o jaunesniuosius – kaip brolius, vyresniojo amžiaus moteris – kaip motinas, o jaunesnes – kaip seseris, laikydamasis tobulo skaistumo". (1 Tim 5,1-2) Taigi, Dievo bičiulis, Dievo vaikas, Dievo bendradarbis, tas, kurias pavesti kiti žmonės, privalo sugebėti pasirūpinti tikėjimo namiškiais. Jėzus Kristus sugebėjo tai padaryti, vadinasi Viešpaties pasiuntinys taip pat privalo sugebėti. „Viešpats Dievas davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys." (Iz 50,4) Dievo tarnas  privalo išmokti bendrauti su skirtingos lyties ir amžiaus žmonėmis skirtingai. Ypač, kai bendraujant tenka pabarti. Jei mes ką nors giriame, tai pagirtas vaikas, jaunuolis ar senas žmogus jausis vienodai gerai. Tačiau, jei pabartas vaikas per daug nepergyvens kai vyresnis jį barą, tai senesnis už tave gali sureaguoti labai skaudžiai ir gauti infarktą jei tu draskysi jam akis norėdamas pabarti. Taip, pabarti reikia net senesnį žmogų, juk suklumpa visi. Bažnyčioje nėra uždrausta barti vyresnį, bet tai reikia daryti pagraudenant: „Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet graudenk kaip tėvą". Paulius mokina Timotiejų pastoracinio darbo. Ganytojas privalo rūpintis namiškiais ir nebijoti pabarti, bet tai turi daryti graudendamas kaip Tėvą namie. Čia netiesiogiai gauname pamoką apie tai kaip vaikai turi barti savo Tėvus. Vaikams leidžiama pabarti tėvus, netgi būtina tai daryti, nes tėvai taip pat nusidėjėliai ir daro klaidų. Tačiau vaikai pasieks tėvų, ypač tėvo, širdį tik tada, kada išmoks barti pagraudendami su pagarbia baime ir meile...

Atitinkamai mes turime išmokti barti mūsų bendraamžius: „jaunesniuosius – kaip brolius... o jaunesnes – kaip seseris, laikydamasis tobulo skaistumo". Ar matot, kad skirtingai bendraujame ne tik su skirtingo amžiaus, bet ir su skirtingos lyties žmonėmis? Mūsų pasaulis, ypač feminizmo judėjimas skelbia, kad visi žmonės yra tokie patys. Taip, žmogus buvo sukurtas kaip vyras ir moteris. Tačiau vyras yra kitoks nei moteris. Jie skiriasi kūnu ir savo paskirtimi pasaulyje. Vyras ir moteris skirtingai mąsto ir skirtingai reaguoja į sėkmę ir nesėkmę. Taip pat skirtingai reaguoja barami. Barant seseris, vyras yra pavojuje nusidėti širdyje. Todėl apaštalas ragina barti jaunesnes laikantis tobulo skaistumo. Tai yra tyrumo ir nenusidėti geiduliais. Jobas sakė: „Sudariau sandorą su savo akimis, kad gašliai nežvelgsiu į mergelę" (Job 31,1). Bendraudamas su seserimi Kristuje, privalai bendrauti taip kaip bendrauji su savo kūno seserimi namie. Netgi, jeigu jauti simpatiją kokiai seseriai bendruomenėje brolau, privalai prisiminti kaip bendrauju su savo sese namie. Negi žiūri kas yra po jos sijonėliu? Negi turi netyrų minčių? Argi bandai paliesti gašliai jos kūną? Aš visada sakau jauniesiems, jei simpatizuojate kokiai mūsų visų seseriai bažnyčioje, negalvokite kad turite teisę gašliai, geidulingai į ją žiūrėti ir liesti. Jūsų bendravimas su ja turi niekuo nesiskirti nuo vedusio brolio bendravimo su kokia nors seserimi bendruomenėje.

Taigi, mes privalome rūpintis namiškiais tinkamai. Skaitykime toliau. „Gerbk našles, kurios yra tikros našlės. Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie tegu pirmiausia išmoksta maldingai tvarkyti savo namus ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui." (1 Tim 5,3-4) Kaip matome ankstyvoji Kristaus bendruomenė žinojo, kad reikia rūpintis nuskriaustaisiais. Juk tyras pamaldumas reikalauja gailestingumo našlėms ir našlaičiams. „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu" (Jok 1,26-27). Taigi Dievo valia šiuo klausimu yra aiški. Deja bendruomenėse atsirasdavo veidmainių našlių ir našlaičių, kurie norėjo paramos ir lengvo gyvenimo. Viešpaties negalima apgauti. Šventoji Dvasia mokino bendruomenę būti išmintinga ir atsargia. Į našlių sąrašą turėjo būti įtrauktos tik tikros našlės. Tos, kurios neturi vaikų ar kitų artimųjų, kurie jomis pasirūpintų. „Jei kuri tikinti moteris turi pas save našlių, tegul jas aprūpina, kad nebūtų apsunkinama Bažnyčia ir įstengtų padėti tikrosioms našlėms" (5,16) Tos, kurios turi vaikų, privalo išmokinti vaikus ja pasirūpinti: Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie tegu pirmiausia išmoksta maldingai tvarkyti savo namus ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui." (5,4) Ir toliau:

Vaikai turi išmokti maldingai tvarkyti namus ir deramai atsilyginti savo mamai. Čia taip pat netiesiogiai gauname pamoką visi, kurie turime tėvus. Mes privalome atsilyginti gimdytojams. Nesvarbu, gal mūsų tėvai patys gali pragyventi ir jiems nereikia maisto bei drabužių. Tačiau pagarba ir atsilyginimas tėvams žengia daug toliau. Juk kiekvienam patinka, kai įvertina tavo darbą ir tu žinai, kad esi kažkam naudingas. Žmona laukia, kad vyras ir vaikai padėkotų už skanius pietus. Laukia, gal ir nesąmoningai, kad brangintų sutvarkytus namus ir palaikytų tvarką. Pamenu kaip mano žmona visada primindavo man apie paliktas spintų ir spintelių duris, drabužius nevietoje ir t.t. Panašiai jaučiasi tėvai, užauginę vaikus. Jie juk nori, kad vaikai pasakytų: „Ačiū tau, kad išmokinai skaityti, rašyti, kad padėjai pasirinkti mokslus, kad ... tiek daug dalykų mums duoda tėvai."   Brangieji, Dievui yra malonu matyti tokius vaikus, kurie deramai atsilygina savo gimdytojams. O kai Dievui malonu ir mums bus labai malonu.

Tačiau netikros našlės neturi galvoti, kad bažnyčia yra vieta kur galima pasipelnyti ir apgauti naivius krikščionis. Bendruomenė turi žinoti kas yra tikros našlės ar našlaičiai: „Tikra našlė, palikusi viena, sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja, dar gyva būdama, jau yra mirusi. Todėl įspėk dėl šito, kad jos būtų be priekaišto. Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį! Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai sukako bent šešiasdešimt metų, kuri buvo tik kartą ištekėjusi, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais: jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą." (1 Tim 5,9-10) Kaip matome ankstyvojoje bažnyčioje nebuvo lengva patekti į našlių sąrašą. Nelengva veidmainiams, bet tikintiesiems lengva. Juk augdami Kristuje ir metams bėgant, mūsų tikėjimas auga, ištikimybė ir ištvermė didėja. Taigi, reikalavimai aukšti. Trumpai apžvelkime juos: Našlės amžius – 60 metų. Amžiaus apribojimas greičiausiai tiesiogiai susijęs su darbingumu. Vieno vyro žmona. Kodėl toks sunkus reikalavimas? Juk pastoriai ir diakonai turi būti vienos žmonos vyrai? Tai suprantama. Tačiau pastoriai ir diakonai nėra kažkokie išskirtiniai. Skaistumas privalomas visiems, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Bendruomenė turi remti ir sekti šventais vyrais ir moterimis. Visa ką daro bendruomenė turi aukštinti Dievą. Negali būti nei šnekos apie paramą visokiems girtuokliams, svetimautojoms, tinginiams ir veltėdžiams. Tomis ankstyvosios bažnyčios dienomis, visuomenė žinojo, ką daro tikintieji. „Jūs – pasaulio šviesa," sakė Jėzus, „- Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno." (Mat 5,14) Parama našlėms ir našlaičiams taip pat buvo žinoma. Pasaulis turėjo žinoti, kad Dievas laimina šventuosius, o ne nusidėjėlius. O jei bendruomenė suklys ir pradės išlaikyti netinkamus žmones gali atsitikti štai taip, kaip parašyta:

„Jaunesnių našlių nepriimk. Pasidavusios gašlumui, jos atsitolina nuo Kristaus ir geidžia ištekėti, o tuo užsitraukia kaltinimą, jog pametusios pirmuosius pažadus. Be to, jos išmoksta dykinėti bei landžioti svetimus namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti bei užsiiminėti niekais, taukšti, kas nedera. Taigi, aš norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, turėtų vaikų, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos jas koneveikti. Kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną" (5,11-15).

                      Mielieji, mes neturime nukrypti paskui šėtoną, būkime ištikimi ir darbštūs, tinkamai atsilyginkime gimdytojams, rūpinkimės vieni kitais, jei reikia barkime, girkime, visada laiminkime, dėkokime vieni kitiems, branginkime vienas kitą, nebūkime abejingi. Ir nepamirškime – artima meilė dorybės artimui neleis apsileisti ir prarasti tikėjimą. „Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę" Amen.

 

Visi būkite apsivilkę nuolankumu…(1Pet 5,6-11)

 

Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus. ⁷ Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi. ⁸ Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. ⁹ Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje. ¹⁰ O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. ¹¹ Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen.

 

Kodėl toks svarbus šis paraginimas? Todėl, kad jame yra pergalė ir raktas į daugelio problemų sprendimą.

 

1)   Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus.

 

Petras ragina apsivilkti nuolankumu. Koks geras ir vaizdingas žodis. Jis padeda suprasti nuolankumo svarbą. Drabužiai yra būtini, nes be jų bus gėda, šalta, nepatogu. Kas yra nuolankumas? Jeigu juo reikia apsirengti, vadinasi jis yra būtinas. Kas gi yra tas nuolankumas, kad juo galima apsirengti? Jei apsirengsiu tinklu, ar aš būsiu apsirengęs? Taigi nuolankumas turėtų būti apibrėžtas kažkaip.

Nuolankumas geras žodis, tai lyg nusilenkimas vienas prieš kitą. Tai nemąstymas apie save, savo problemas, savo poreikius, savo įsitikinimus, savo supratimą savo išmintį, savo išsilavinimą, savo padėtį, savo autoritetą, savo nuomonę. Nuolankumas tai nusižeminimas. O nusižeminimas, pasimažinimas yra neįmanomas, jei nenusižeminsime prieš Viešpatį Dievą. Ką reiškia nusižeminimas prieš Dievą? Jis panašus į nusižeminimą, nuolankumą prieš žmones. Tai atsidavimas, paklusnumas, įsiklausymas, pagarba. Tai nepriešgyniavimas Jam. Tai susitaikymas su Dievo valia ir Jo planu mano gyvenimui.

Žodis „Nuolankumas" panašus į žodį „nusilenkimas", o „nusilenkimas", panašus į žodį „nusileidimas". Kada liaujasi ginčai? Tada, kai kas nors nusileidžia. Ne tada, kai kas nors nugali ir užkariauja kitą, bet tada, kai palieka savo nuomonę taikos, ramybės, ir draugystės labui.

„Dievas išpuikėliams priešinasi" Kodėl Dievas priešinasi išdidiems? Todėl, kad jis neapkenčia išdidumo. Kažkada Liuciferis, būdamas gražiausias Dievo kūrinys pasididžiavo ir patapo Šėtonu - naikintoju, skundiku, priešininku. (Iz 14,12-15)

Žmogus yra gundomas anksčiau laiko iškelti save, bet Dievas yra tas, kuris išaukštins mus kada reikia, ir tik tada, kada tam būsim pasiruošę. Vienas krikščionis pasakė: "Pirma kryžius - po to vainikas; pirma kentėjimas- po to garbė".

 

2)   Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi. Mes galime savo rūpesčius atiduoti dangaus Tėvui. Jis tikrai mumis rūpinasi. Kas nors pasakys: „negis jis rūpinasi? Pažiūrėk kiek daug skausmo pasaulyje, kiek badaujančių vaikų, kiek prievartos ir.t.t. Žmonės greiti smerkti dievą, visiškai nesuprasdami jo kelių ir nepažinodami jo valios. Žmonės smerkia Dievą dėl savo nelaimių, bet pakeisti savo kelių nenori.

Niekada nepavesime savo rūpesčių Jam, jei nenorėsime nusilenkti po galinga Dievo ranka ir nepasitikėsime Juo. Petras gerai žinojo, kad Dievas rūpinasi. Jėzus išgydė jo anytą (Mor 1,29-31) Padėjo pagauti daug žuvų ( Luk 5,1-11) Padėjo užmokėti šventovės mokestį (Mat 17,24-27)  Padėjo eiti vandeniu (Mat 14,22-33) išgydė Malkaus ausį, po to kai Petras ją nukirto (Luk 22,50-51) ir vėliau išgelbėjo iš kalėjimo (Apd 12).

            Kas atsitinka, kai mes pavedame savo rūpesčius Viešpačiui? Jis duoda drąsą pasitikti problemas ir rūpesčius. Jis duoda išmintį ir supratimą. Jis duoda jėgų pasielgti tinkamai. Jis duoda tikėjimą pasitikėti Juo. Jis pasirūpina išeitimi. Kokie rūpesčiai jus slegia šiandien? Gal jums atrodo, kad Dievas nesirūpina? Jūs čia esate, o Viešpats tvarko jūsų reikalus. O kad mes patikėtume, kad Dievas rūpinasi visada. Tada nedarytume kvailų žingsnių, tada sekmadieniais nedirbtume, bet būtume savo bendruomenės sueigoje, tada būtume kantresni savo sutuoktiniui, vaikams,

 

3)   Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.

Mes visi turime rūpesčių ir problemų, nes turime priešą. Ir kada norime nusilenkti vienas prieš kitą ir paklusti Dievui ir vienas kitam, šėtonui tai nepatinka ir Jis aktyviai priešinasi. Ką daryti, kaip apsisaugoti ? Dvasia duoda atsakymą.

 

a)   Blaivumas. Blaivumas ir budėjimas. Ir kada užgriūna rūpesčiai, mes daromės neblaivūs ir neatidūs. Čia kalbama ne tik apie blaivumo nuo alkoholio, bet apie bet kokį blaivumą. Kas yra neblaivumas? Kada mus užvaldo kažkas kitas, bet ne Dievas, mes tampame neblaivūs. Alkoholis užvaldo visą žmogų. Lygiai taip pat užvaldo aistra pinigams, politikai, poilsiui, pramogoms. Po to seka kvailumas, neatidumas, nemąstymas ir aklumas.

 

b)   Budėjimas- įvertinimas. Budėjimas, reiškia tai, kad Velnią reikia tinkamai įvertinti. Tai yra prisiminti, kad Jis daug sumanesnis, nei mes, daug protingesnis, daugiau žinantis, daugiau galintis. Jis turi armijas demonų ir netgi žmonių, kurie jam patarnauja. Mes negalime gyventi lyg jo nebūtų. Taip, Jėzus nugalėjo Šėtoną kryžiumi, savo auka , savo pralietu krauju, bet tai nereiškia, kad nugalėtas Šėtonas taip pat galvoja, kad jis pralaimėjo. Prisiminkime, jis pasididžiavimo pradžia ir tobulybė. Jis niekada nenusižemins ir nepripažins pralaimėjęs, ir aš tikiu, net pragare, Jis keiks ir nepripažins Dievo autoriteto.

 

c)   Atpažinti jį. Mes turime žinoti, kaip jis atrodo, kad galėtume budėti. Mes tik tada galėsime žinoti, kaip jis atrodo, jei žiūrėsime ir klausysime ką Biblija kalba apie jį.

Pirma, Jis visada apsimeta Kristumi, juk jis yra apsimetėlis, ateina su vadinama tiesa. Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. ¹⁴ Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. ¹⁵ Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai. (2 Kor 11,13-15)

Antra, jis yra melagis. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. Jon 8,44

Trečia, jis negali užvaldyti mūsų. Jis vaikščioja aplinkui, bet, jei Dievo dvasia gyvena mumyse, jis negali išstumti jos. Šėtonas gali veikti mus, nes Jis nuodėme užteršė žmogaus kūną Adome. Mūsų kūnas, lyg kompiuterio programa. Paspaudi tinkamą mygtuką ir kompiuteris padaro užprogramuotą veiksmą. Mūsų kūnas lyg velnio kompiuteris tereikia paspausti tinkamą mygtuką ir kūnas padaro  tam tikrą nuodėmę. Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. ⁸ Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. Gal 6,7-8 Todėl reikia budėti, kad nesinaudotume kūno kompiuteriu, bet tik Dievišku kompiuteriu.

Ketvirta, jis yra skundikas."Aš girdėjau danguje galingą balsą sakantį: 'Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį." (Apr 12,10) Jis skundžia mus ne tik Dievui, bet mums patiems. Jis išmokina žmones būti skundikais ir teisėjais, karčiais smerkėjais ir kaltintojais. Jis išmokina mus smerkti ne tik kitus, bet mus pačius, kad save smerktume dieną ir naktį, kad baigtume savo gyvenimą savižudybe ar beprotyste.

 

d)   Priešintis. "Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje." Ef 6,10-19 kalba kaip mes galime priešintis. Ir tai įmanoma tik tvirtai stovint Viešpaties tiesoje. Abejonėmis toli nevažiuosi. Tikėjimas - tai pasitikėjimas Dievu per Jo apreiškimus Žodyje. Priešintis padeda prisiminimas, kad mano išbandymai nėra unikalūs. Visi broliai ir seserys Kristuje patiria tokius pat kentėjimus. Todėl čia nėra vietos skųstis ir pailsti.

 

4)   O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. Jo valdžia per visus amžių amžius. Amen.

 

Kokie nuostabūs paguodos ir vilties žodžiai. Pats Dievas atlieka darbą mumyse ir su mumis. Per visus išbandymus, kurie ateina, mes mokinamės paklūsti Dievui ir vienas kitam. Tikrai Dievas gali išugdyti mumyse tobulumą, tvirtumą, stiprybę ir stabilumą. Viešpats gali pastatyti ant tvirto pagrindo. Koks yra tas pagrindas? Tai amžinas Kristaus mokslas. Tai Jėzus Kristus, kuris yra kelias tiesa ir gyvenimas. Tai tiesos ir teisumo kelias. To kelio pradžia nuolankumas, atgaila, išganymas. Amen.

 

AR ESAME SUBRENDĘ?

AR ESAME SUBRENDĘ? 1 Korintiečiams 13,8-13 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Mes jau kalbėjome, kad meilė niekada nesibaigia, nes ji yra iš Dievo. Dievas yra amžinas ir niekada negali nustoti egzistuoti. Nieko nuostabaus, kad meilė yra pati didžiausia - didžiausia jame yra meilė. Juk ir tikėjimas praeina ir viltis praeina, tik meilė lieka per amžius. 1) Viskas praeina. (8-9) Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.. Korintiečiai labai žavėjosi įvairiomis dvasinėmis dovanomis, kad būtų svarbūs, reikalingi, įrodytų, kad yra dvasiniai, o ne kūniniai. Kas nenorėtų turėti pranašystės dovanos? Kas nenorėtų kalbėti užsienio kalbomis nesimokęs? Kas nenorėtų turėti pažinimo dovanos? Tačiau šios dovanos praeina ir jau praėjo. Paulius norėjo priminti tikintiesiems Korinte, kad praeis tai, kas jiems buvo kasdieniška. Ateis laikas kai jie turės gyventi savarankiškai. Šie žodžiai labai sunkūs tikintiesiems, nes visada esi saugesnis, kai gyveni su tėvais. Apaštalų ir pranašų era ėjo į pabaigą ir apaštalas Paulius taip norėjo, kad jo vaikai subręstų ir pradėtų gyventi kaip suaugę. Galbūt ir mūsų gyvenime yra kažkoks žmogus, kuris palaiko mus, uždega, suteikia džiaugsmą. Mums juk reikia draugų, tėvų, žmonų, vyrų, vaikų. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be tų brangių žmonių. Tačiau ateis laikas, kai nebus vaikų, žmonų, vyrų, tėvų. Kaip gyvensime tada? Ar būsime tam pasiruošę? Ateis laikas, kai negalėsime jėgų daryti tai, ką taip mėgstame daryti šiandien. Todėl Viešpats augina mus, kad būtume subrendę meilėje ir nežiūrint šio pasaulio skausmų ir netekčių, vis dėlto sugebėtume išgyventi skaudžiausius dalykus ir likti ištikimi Viešpačiui. 2) Dalinis gyvenimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Paulius skelbia labai keistus dalykus. Paulius sako, kad pažinimas ir pranašystės yra tiktai viena dalis. Labai įdomus žodis “dalinis”. Originale šis žodis reiškia vieną dalį, vieną pusę, tai gali būti kita ežero pusė, kita valties pusė kaip Jon 21,6 kur Jėzus įsakė užmesti tinklą į kitą valties pusę. Galima būtų pasakyti, kad mes kalbame apie vienpusį pažinimą, vienpusį pranašavimą. Taigi, atėjęs tobulumas atvers ir kitą pusę. Žodis tobulumas nėra kažkoks stebuklingas tobulumas, bet paprasčiausiai brandumas, išbaigtumas, kažkas pasiekęs aukščiausio tikslo. Priklausomai nuo konteksto galime matyti apie ką yra kalbama. O čia aiškiai matome, kad kalbama apie subrendimą. 3) Vaikystė turi praeiti. (10-11) Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą. Vaikystę ir senatvę. Kol esame vaikai, mums rūpi tik žaislai ir linksmas laiko praleidimas su draugais. Daugiau nieko nereikia. Tačiau atėjus laikui, privalėjome mesti tai kas vaikiška. Krikščionybė turi savo vaikystę ir savo tobulumą. Buvo laikas, kai žemėje vaikščiojo gyvieji pamato akmenys apaštalai ir pranašai. Dievas buvo pavedęs jiems svarbią užduotį skelbti Dievo karalystės slėpinius tikintiesiems. Šie slėpiniai pranašystės, pamokymai, pažinimo žodžiai buvo mokinių didžiai branginami ir saugomi. Taip pat ir Viešpaties Dvasia globojo ir saugojo šiuos žodžius, todėl šiandien mes galime turėti Bibliją – Senąjį ir Naująjį Testamentą, kad augtume išgelbėjime Viešpaties pažinimu. 4) Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Tai ką šiandien matome, mes matome tik iš vienos pusės. Kodėl sako kaip veidrodyje? Todėl kad veidrodyje matome save, tačiau vis tiek tik savo akimis. Mes matome iš savo pusės. Mūsų gyvenime pastoviai susiduriame su situacijomis, kur reikia daryti sprendimus, jei būsime šališki ir nebudėsime greitai pargriūsime ir pasmerksime savo ilgalaikei vaikystei. Kodėl mes apkalbame? Todėl, kad matome kitą žmogų kažkokioje situacijoje ir galvojame, kad žinome viską, tada smerkiame ir pranešame kitiems. Kodėl mes esame išdidūs? Todėl, kad galvojame, kad viską žinome apie save. Matome kokie esame gražūs ir protingi. Veidrodis geras dalykas, tačiau jie šis veidrodis nėra iš Dievo, jis greitai atneš nelaimę. Mes susikuriame savo pasaulį ir galvojame, kad kiti turi pagal jį gyventi. Korintiečiai buvo tokie. Jėzus prilygino šią kartą su gatvėje sėdinčiais vaikais. Kurie grojo, bet niekas nešoko pagal jų muziką, jie verkė, bet niekas nerypavo drauge. Mes turime siekti subrendimo ir tobulumo, tam kad nebūtume šališki. Meilė nėra šališka. Dievo meilė agapė yra tobula ir visada matanti abi puses. Tobulumas leidžia pamatyti save Dievo akimis. Kaip gerai, kad esame Kristaus kūno – bažnyčios nariai. Tik čia mes galime augti Dievo pažinimu drauge su visais šventaisiais. Čia mes mokinamės, augame. Šiandien mes turime išbaigtą Žodį, kuris naudingas mums, kad pažintume save ir Dievą. 5) Meilė yra didžiausia. (12-13) Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Kodėl meilė didžiausia? Todėl, kad meilė tai pagrindinis Dievo atributas. Apaštalas Jonas rašė: 7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. 8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė 9 O Dievo meilė pasireiškė mums tuo jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį 10 Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. 11 Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. 12 Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula.(1Jon 4,7-12) Broliai ir seserys Korinto bendruomenėje susimaišė ir pamiršo kas įstatyme svarbiausia. Meilė yra svarbiausia. Mylintys broliai ir seserys yra svarbiausia. Ne pranašavimai, ne stebuklai, ne galingi darbai svarbiausia, bet broliška meilė, kuri pridengia nuodėmes. Apaštalas Jonas primena, kad meilė yra iš Dievo. Meilė yra didžiausia, nes tai - malonė. Dievas pamilo mus dovanai. Jis siuntė Jėzų Kristų, kad mes gyventume per jį. Meilė – tai atleidimas.

Apie mūsų draugus rašo Kauno diena

http://www.kaunodiena.lt/dienrastis/priedai/seima/jav-iskeite-i-lietuvos-uzk
ampi-102124

Dėkingai Giedokite Dievui Kristaus vardu

Dėkingai Giedokite Dievui Kristaus vardu

Kol 3,16-17

„Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. ¹⁷ Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“

· Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mes esame šios nuostabios knygos žmonės. Mes visada pabrėžiame Biblijos skaitymą, mokymą, studijas, pamokslus. Tačiau ar perskaitę, suprantame Kristaus žodį? Tėvas paliko mums labai brangius žodžius. Jis prabilo per Jėzų, kad mes suprastume. Visas Jėzaus gyvenimas yra žodis žmonijai.

Ar Jėzaus žodžiai duoda vaisių? Ką mes darome su visa informacija, kurią girdime bažnyčioje? Ar mes priimame į širdį? Ar keičiamės pagal jį? Ar esame Žodžio vykdytojai, kaip sako Jokūbas?

Ar krikščionys neša vaisių? Kas yra vaisius? Tai Kristaus žodis tapęs kūnu (gyvenimu). Tai žodis, kuris pakeičia elgesį ir mąstymą. Ar mes pasirengę keistis? Ar išgirdę apreiškimą sekmadienį, mes skubame su tuo ką nors daryti? O gal kovojame ir pykstame? Tai būtų labai vaikiška. Ką daro vaikas išgirdęs tėvų nurodymus? Pirmiausia sako „ne“. Didesni vaikai sako taip, bet galiausiai padaro „ne“. Taigi galima būtų padaryti išvadą, kad neklusnumas yra vaikiškumas, nebrandumas. Jeigu norime kažkaip suprasti savo dvasinį brandumą, galime pamąstyti ar esame klusnūs. Klusnumas kalba apie brandumą. Maištavimas kalba apie vaikystę.

Kas gali padėti mums klusniai vykdyti Kristaus žodį? Aš tikiu, kad bendruomenė.

· Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi. Kristaus žodis gyvuos vaisingai, kai visi broliai ir seserys rūpinsis gyventi pagal Kristaus Žodį. Kai mes vienas kitam padėsime. Kai mes nebūsime savanaudžiai, bet raginsime vienas kitą. „Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Heb 10,25) Aš mąstau, kokie turėtų būti mūsų susirinkimai, kad mes paragintume ir paskatintume vienas kitą. Kai vienas ar du ragina visus, tai tokias sueigas mes gerai pažįstame. Tačiau aš mąstau kaip padaryti, kad visi dalyvautų? Turime nepamiršti, kad čia dar kalbama apie visokeriopą išmintį. Mokyti ir raginti reikia išmintingai.

Bendruomenė yra vadinama Kristaus kūnu. O kūne yra daug narių, visi reikalingi ir kažką darantys. Todėl visi gali daryti ir daro įtaką. Netgi nieko neveikiantis narys bendruomenėje moka ir ragina. Tik klausimas ar toks paraginimas yra vaisingas KRISTAUS žodžio įsikūnijimas? Kartais mūsų elgesys ragina ir moko daugiau negu žodžiai.

· su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Šiandien mes giedame gražias giesmes. Giedodami skelbiame žinią. Kiek visokiausių giesmių yra sukurta? Kiek himnų, kiek dvasinių ir nedvasinių dainų girdėjo mūsų ausys? Kiek daug diskusijų apie krikščioniškus ir nekrikščioniškus muzikinius stilius? Tačiau čia Viešpats ragina mus giedoti su dėkinga širdimi. Dėkingumas yra dvasinės giesmės pamatas. Dėkingumas yra Kristaus mokinio bruožas. Ir ne toks dėkingumas, kurį mes pažįstame pasaulyje. Pagonys dėkoja, kai jiems kas nors padaro paslaugą. Krikščionys dėkoja, netgi persekiojimuose. Tikintieji sugeba dėkoti net varguose ir nepritekliuje, nes tai daro Kristaus vardu.

Bendruomenė yra raginama giedoti. Ir nereikia nieko skaityti tarp eilučių. Čia nėra raginimo giedoti be instrumentų ar kažkokiu stiliumi. Negirdime raginimo, kad reikia giedoti senas giesmes ar tik naujas. Tiesiog esame raginami dėkingai giedoti.

Ką reikia ar galime giedoti? Giesmės turi tikslą pasiekti Dievo ausį. Pasaulyje yra labai daug ekspertų, kurie žino kokią muziką mėgsta Dievas, tačiau ar tai svarbiausia? (Skaityti Brian McLaren atviro laiško giesmių kūrėjams ištrauka[1])

· Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui. Esame kviečiami viską daryti Kristaus vardu. Ką tai reiškia? Per visą ilgą (ar trumpą) savo kelią su Dievu kažkaip esame supratę ką tai reiškia, nes kitaip negalėtume jaustis patogiai ir gyventi ramiai. Apaštalas ragina Kolosiečius kalbėti ir veikti Kristaus vardu. Tai nėra naujas raginimas. Tai būtinybė kasdieną. Kitais žodžiais tariant, tai reiškia viską daryti taip kaip darytų Jėzus. Veikti, kalbėti su dėkingumu. Mes esame raginami ne šiaip dėkoti tariant magiškus žodžius „Jėzaus vardu“, bet dėkoti taip kaip dėkojo jis pats. Jėzus buvo dėkingas Tėvui visose situacijose. Mes girdime jį dėkojant už maistą, už mokinius, dėkojant už apreiškimus. Visas jo gyvenimas pilnas dėkingumo ir klusnumo. Tai neatsiejami dalykai.

Kai Kristaus žodis gyvena vaisingai bendruomenėje, tokia kaimenė visada dėkinga Dievui, nes ji supranta kokia yra tobula Tėvo valia. Ji dirba ir ilsisi KRISTUJE. Švenčia šventes ir kovoja dvasines kovas Kristuje. Tokia bendruomenė turi druskos savyje ir yra pasaulio šviesa. Jos geri darbai yra matomi, o žmonės matydami tuos darbus šlovina Dievą, kuris yra danguje.

---

[1] http://lkb.lt/content/view/126/34/

Kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams (sekmadienio pamokslas)

Kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams.

Pak 29,28

„Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas
apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumėmės visų šio
Įstatymo žodžių".

1) Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui. Pasaulyje yra
dalykų, kurių mes nesuprantame. Todėl kartais galvojame, kad esame
neišmanėliai, nieko nesuprantame ir labai nusimename. Kartais skaitome
Bibliją ir nesuprantame. Kartais stebime žmones ir nesuprantame kodėl jie
taip ar kitaip elgiasi. Mes turime suprasti, kad pasaulyje yra dalykų, kurių
mes nesuprantame. Yra dalykų, kuriuos gaubia paslapties skraistė. Kaip
viskas bebūtų, svarbiausia tinkamai reaguoti, susidūrus su paslaptimis ir
nežinomybe.

Mozė sakė tautai, kad yra dalykų, kurie yra paslėpti mūsų protams ir
širdims. Viešpačiui aišku viskas yra žinoma. Tačiau mes privalome išmokti
pasitenkinti tuo ką žinome. Dievas pažadėjo Mozei šalį tekančia pienu ir
medumi. Tačiau diduma tautos nepatikėjo tuo ką sakė Dievas, nes nematė savo
akimis. Viešpats žinojo kaip atiduoti šalį tautai, tačiau žmonės ne. Kaip
liūdna, kad jie pasikliovė savimi, o ne Dievo pažadais.

Dievas pareiškė save tautai per Įstatymą, duotą per Mozę. Jis davė visus
nurodymus, nes žinojo, kad būtent taip jie geriausiai pažins Viešpatį Dievą.
Tačiau pastoviai kas nors priešinosi Dievo apreikštai valiai. „Noriu, kad
žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi
perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje;
visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo.
Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto
daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje". (1Kor
10,1-5) Kodėl daugumas nepatiko Dievui? Todėl, kad žmonės buvo nepatenkinti
tuo ką turėjo, ką matė jų akys ir jautė širdis. Jie pastoviai murmėjo ir
maištavo. Dievas atskleidė savo esybę per Įstatymą, bet žmonėms nepatiko ką
sužinojo ir jiems to neužteko. Jie norėjo patirti kažką daugiau. Jie
pastoviai buvo traukte traukiami prie stabų.

Visos stabmeldiškos religijos žadėjo kažką nepaprasto ir paslaptingo. Viskas
pagoniškose kultuose dvelkė paslaptimi ir nežinomybe. Nežinomybė kėlė baimę
ir paklusnumą kulto vadams – žyniams ir burtininkams. Nes jie skelbė turį
ypatingą ryšį su Dievu. Kiek šiandien pasaulyje yra stabmeldiškų religijų?
Kiek pamokslininkų ir netikrų pranašų skelbia turį didesnė tiesą ir žino
paslaptis. Kiek rašytojų rašo teologines knygas, kuriuose skelbiasi žiną
viso pasaulio misterijas. Arba siūlo sužinoti kaip Jėzus Kristus lankėsi
Japonijoje ar pamokslavo Amerikoje.

Tačiau mes neturėtume klaidžioti tamsoje. Viešpats Dievas nepalieka mūsų
nežinioje, jis visada apreiškia mums ką daro ir ką reikia mums žinoti:
„Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo
tarnams pranašams. Liūtas suriaumojo, ir kas neišsigąs? Viešpats Dievas
prabilo, ir kas atsisakys pranašauti?" (Amoso 3,7). Mūsų Dievas yra
gailestingumo ir teisingumo Dievas. Jis nesiruošia bausti nei vieno už
nežinojimą. Tik kartais mūsų nežinojimas būna dėl trumpos atminties arba
maišto. Geras pavyzdys yra vaikai. Namuose mes turime kažkokias taisykles,
kurios padeda palaikyti tvarką ir ramybę. Vaikai privalo laikytis tėvų
nustatytos tvarkos. Ta tvarka padeda jiems suprasti, kad Dievas taip pat yra
tvarkos ir ramybės Dievas. Tačiau vaikai vis sulaužo ir sulaužo taisykles.
Po to sako: „Aš nežinojau". Aš tikiu, kad jie nuoširdžiai sako. Tačiau aš
taip pat žinau ką esu įsakęs. Jei atmintis trumpa, tai dar nereiškia, kad
esi pateisintas. Kai kurie tikintieji elgiasi panašiai, tačiau tuo nėra
pateisinti.

Daugelis pranašysčių Biblijoje yra užantspauduotos ir jų nevalia atplėšti.
Štai Danieliui Viešpats sakė: „O tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos
žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto..." (12,4) „Aš tai
girdėjau, bet negalėjau suprasti. Todėl paklausiau: ‚Mano viešpatie, koks
bus šių dalykų galas?' – ‚Eik savo keliu, Danieliau,- atsakė jis, - nes šie
žodžiai turi likti paslaptyje ir užantspauduoti ligi pabaigos meto." Dan
12,8-10. Ne viskas buvo žinoma, net tiems, kurie girdėjo Dievą kalbant savo
ausimis. Ne viskas suprantama ir mums, kurie girdime Dievą kalbant
Biblijoje. Ne viskas aišku ką sako Paulius: „jis taip kalba apie šituos
dalykus visuose laiškuose. Juose esame sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos
nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo
pačių pražūčiai." (2 Pet 3,16) Pavojinga aiškinti Raštus savo nuožiūra.
Dievo apreikšimų iškraipymas turi bausmę. Visų pirma žudai save, nes
neteisingai suprasdamas Dievo Žodžius, neteisingai gyvensi ir pasmerksi save
kančioms. Apaštalas Petras taip pat sako: „Pirmiausia žinokite, kad jokia
Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė
niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės
kalbėjo Dievo vardu." (2 Pt 1,20-21). Privalome įsidėmėti ir išmokti
mintinai šias eilutes. Rašto negalima aiškinti nekreipiant dėmesio į Dvasios
aiškinimą. Negalima aiškinti Rašto pagal savo šiandienines emocijas.
Nugriuvo Niujorko dangoraižiai ir visi puolė ieškoti pranašysčių Biblijoje.
Artėjo 2000 metai ir visi buvo panikoje. Kodėl? Todėl, kad klaidingai buvo
aiškinamas Raštas. Ir mes, kurie esame Dievo Žodžio skelbėjai, esame
pavojuje aiškinti Raštą pagal savo emocinę būseną. Turime saugotis ir bijoti
Viešpaties.

Dievo Dvasia paakino žmones, kurie kalbėjo ir rašė. Dievo Dvasia gali
paakinti žmones, kurie klauso. Dievo dvasia niekada neapakina, bet
atvirkščiai paakina – apšviečia, įkvėpia, sužadina. Taip buvo su Danieliumi,
kai jis ieškojo atsakymo į Nabukadnecaro sapną, kurio net negirdėjo. Jokie
to pasaulio žyniai ir kerėtojai negalėjo išaiškinti sapno. Karalius buvo
taip įpykęs, kad įsakė išžudyti visus išminčius, gyvenusius Babilone.
Danielius ieškojo Dievo ir paslaptis jam buvo atskleista. Jis šlovino Dievą
sakydamas: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra
išmintis ir galybė. Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į
sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems
pažinimą. Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje,
nes jame yra šviesa..." (Dan 2,20-23)

2) „tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams." Daug dalykų
šioje žemėje yra mums paslėpta. Tačiau tai kas apreikšta yra atskleista su
tikslu. Mozė sako, kad tai kas apreikšta yra mums ir mūsų vaikams. Dievas
nieko nedaro tuščiai. Jie jis kažką įsakė, privalu vykdyti. Mes, žmonės
kartais sakome savo vaikams, kad jie ką nors padarytų, bet jiems
užprotestavus, nusileidžiame, nes nenorime sutramdyti sūnaus maišto. Kartais
vaikai būna tokie iššaukiantys. Vaikai neužauga klusnūs savaime. Jie užaugs
klusnūs, jei juos mes pastoviai auklėsime ir mokysime Viešpatyje.

Viešpats Jėzus Kristus atskleidė mums Dievą kaip Tėvą. Jėzus išsirinko
mokiniu ir paaiškino jiems Dievo valią. „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes
tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums
viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs." (Jon 15,15) Jėzus Kristus
atskleidė tai, ką veikia Dievas. Jis nenori, kad mes tik turėtume istorinį,
teologinį, dvasinį, sociologinį, eschatologinį, antropologinį, ekleziologinį
ar kokį kitokį pažinimą. Viešpats nori, kad mes gyventume Juo. Kad Jo
žodžiai būtų mūsų duona ir vanduo. Kad mūsų vaikai matytų, kad krikščionybė
yra ne hobi, bet gyvenimo tikrovė. Tik tada mūsų vaikams Dievo apreikšimai
bus įdomūs, kada jie aiškiai matys, kad mes jais domimės iš visos širdies ir
bijome Dievo.

3) „kad laikytumėmės visų šio Įstatymo žodžių". Brangieji, niekada
nepamirškime, kad Viešpats atskleidė mums savo valią ne tam, kad mes būtume
kažkokie išskirtiniai pasipūtėliai. Bet tam, kad laikytumėmės viso Dievo
mokslo patys ir vestume kitus pas Dievą. Todėl ir turime tikinčiųjų šeimą ir
namus, kur geriausia mokintis pažinti Viešpatį. Viskas kas apreikšta
Biblijoje yra mums ir mūsų vaikams. Nebijokime skaityti Biblijos vaikams.
Jei mūsų mažieji sugeba išsiaiškinti kaip dirba kompiuteris, kodėl mes
kartais galvojame, kad Biblija yra per sunki mūsų mažiesiems. Skaitykime
Dievo žodį vaikams, mokinkime ją pritaikyti gyvenime. Dievo mintys tokios
gausios, neužteks visos amžinybės, kad suprastume jas. Todėl šiandien
nesnauskime, bet mokinkime save ir savo vaikus.

„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi
Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į
širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams.
Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.
Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos.
Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų." (Pak 6,4-9)