Renovacijos darbų nuotraukos

Prasidėjo pastato apšiltinimo darbai. Ruošiamas pagrindas. Nudaužyti nereikalingi išsikišimai. Pašalinta baisi metainė kolona už laiptinės. Tinkas vietomis atšokęs, todėl reikia nudaužyti ir užtinkuoti iš naujo. Žodžiu darbo daug.

Pamokslo santrauka

Žmonių baimė

 

Įvadas.

Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus. Pat 1,7

Jei Viešpaties baimė išminties pradžia, tai žmonių baimė kvailystės pradžia? Kodėl Viešpaties baimė yra išminties pradžia? Todėl, kad Dievas yra Kūrėjas. Jis Šventas, Teisus, Visagalis. Dievo baimę lydi paklusnumas, paklusnumą lydi šventumas. Dėl žmonių baimės tikinčiojo gyvenimas gali tapti nevaisingas, netgi nuodėmingas. Viskas priklauso kokias pareigas užima žmogus. Paklausykime ką sako Raštas:

 

Įsakymas

 

1)   Nebijok jokio žmogaus. Įsakiau jūsų teisėjams: 'Išklausykite bylas ir teisingai teiskite juos ir ateivius, neatsižvelkite teisme į asmenis; išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo (Įst 1,16-17). Amen. Izraelio teisėjams Viešpats įsakė nebijoti jokio žmonių sprendžiant bylas. Žmonių baimė iškraipo teisingumą. Žmonės gali būti įtakingi, valdingi, negailestingi. Tokie daro spaudimą, nori palenkti teisėjus savo pusėn... 

 

2)   Neįmanoma įtikėti. Garbės iš žmonių aš nepriimu. Aš matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės. Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kas ateitų savuoju vardu, jūs jį priimtumėte. Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote. (Jono 5,41-44) Neįmanoma įtikėti į Jėzų, jei nesu pasirengęs palikti savo baimių ir žmonių pripažinimas yra mano garbė. Liūdna, kad daugelis šiandien artėdami prie Kristaus mano, jog įmanoma į senas odines supilti jauną vyną ir viskas bus gerai.

Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos. Deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo baimę (Jon 12,43).

…Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare…Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. (Mat 10,26-33)

 

3)   Negali būti Kristaus tarnu. Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas. Aš sakau jums , broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmonių ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu (Gal 1,10-12). Jėzus sakė Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Mat 6,24). Tarnaujant Kristui reikia iš karto žinoti kam tarnauji. Jeigu tarnauji dėl žmonių akių, kažin ar ilgai tempsi. Jei tarnauji ir lauki kol tau per petį patapšnos, kažin ar ištversi kai į nugarą peilius mėtys. Kristaus tarnas ieško Dievo palankumo, ne žmonių. Prioritetai turi būti labai aiškiai sudėlioti. Jei bijosi žmonių, greitai tarnausi ne tam Dievui.

 

Žmonių baimės pasekmės.

 

1)   Spąstai. Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus. Daugelis ieško valdovo palankumo, bet teisingumas ateina iš Viešpaties. (Pat 29,25-26) PVZ: Varlė, įšokusi į puodą su verdančiu vandeniu, per akimirksnį iššoka atgal, nes iškart atpažįsta pavojų. Ta pati varlė, atsidūrusi puode su drungnu vandeniu, kuris lėtai kaitinamas iki virimo, nepaisydama pavojaus, paprasčiausiai lieka vandenyje – kol ją... kas nors išgelbsti. Arba, kol išverda.

Mes panašiai galime pakliūti į spąstus. Kai bijome žmonių, mes norime daryti viską, kad tik neužsitrauktume jų nemalonės. Ir žingsnis po žingsnio tolstame nuo Viešpaties ir tikrojo gyvenimo.

 

2)   Blogos draugijos. Neapsirikite: "Blogos draugijos gadina gerus papročius" (1 Kor 15, 33) Kodėl gadina? Todėl, kad netikri draugai daro įtaką mums. Mes norime būti saugūs, laiku gauti atlyginimą. Norime būti populiarūs. Norime, kad mūsų nekeiktų ir neužgauliotų. Velnias tai žino. Jis yra tobulas taktikas. Kas gali labiausiai suteršti Kristaus vardą? Netikintieji? Ne. TIKINTIEJI. Todėl piktasis daro viską kad tikintieji iškreiptų tiesą, suteršdami ją melu. Jis ragina pasirinkti lengvesnį kelią. Ragina priimti mokymus, kurie bus patogesni. Tada tikintieji renkasi bažnyčias pagal patogumą, o ne Dievo žodį.

Mano sūnau, neklausyk pamokymų, kurie atitraukia nuo pažinimo žodžių. (Pat 19,27)

Saulius atsakė Samueliui: "Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet bijodamas žmonių, paklusau jų balsui…Saulius tarė: "Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį tavo Dievą (1 Sam 15,24.30).

Laikykis atokiai nuo kvailo žmogaus, nes iš jo neišmoksi išmintingai kalbėti. (Pat 14,7)

 

 

4)   Baimė liudyti Kristų. Jei bijosime žmonių, negalėsime viešai išpažinti, kad Kristus yra Viešpats. Bijosime viešai kalbėti. „Bijodami žydų, visi privengė apie jį viešai kalbėti" Jon 7,13.

Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos. Deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo baimę. (Jon 12,42-43).

Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. (Mat 10,32-33) Kada paskutinį kartą viešai apie jį kalbėjome? Kada paskutinį kartą ištiesėme bukletą?

 

3)   Baimė veda į veidmainystę. „Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų." (Gal 2,12-14) Keista, kad Petras taip pasielgė? Mes turbūt taip nesielgtume? Liūdna, bet visi mes daugiau ar mažiau panašiai elgiamės ir elgsimės, jei nebijosime Dievo.

 

Pabaigai

 

„Tos pirmosios savaitės dienos vakare durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: "Ramybė jums" (Jon 20,19) Jėzus Kristus sugrįž į žemę antrą kartą. Tačiau niekas neišgirs „ramybė jums" žodžių, nes jis grįš teisti pasaulį. Nebijokime žmonių, neužsirakinkime durų, nes Viešpaties atėjimas arti. Nebijokime šiandien tų, kurie miršta, bijokime Amžinojo ir Gyvojo Dievo. Kasdien laukime jo grįžimo ir skelbkime visiems, kad laikas arti. Visada prisiminkime „Aš, Aš guodžiu tave. Kas gi tu, kad bijotum mirtingo žmogaus, žmogaus sūnaus, kuris yra lyg žolė? (Iz 51,12) Nėra geresnio guodėjo kaip mūsų Viešpats, būkime ištikimi iki galo ir sulauksime paguodos. Amen.

 

Pamokslo santrauka

Leiskite mažutėliams ateiti pas mane

 

Mor 10,13-16 Žmonės jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: "Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

 

1)        Nešdavo vaikučius. „Žmonės jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų." Kodėl žmonės nešė vaikelius Jėzui, kad juos paliestų? Mes žinome, kad Jėzaus prisilietimas nešė palaimą. Žmonės pagydavo, praregėdavo, atsiversdavo... Vaikams reikia Dievo artumo. Vaikeliams nuo mažens reikia šilumos, mokymo, drausmės. Juk žvelgdami į vaikus matome nuodėmes, kurias užaugę išmokstame slėpti. Vaikai atvirai demonstruoja savo negalias nuo pat mažens. Kokia atgaiva ir užsidegimas bei viltis užplūsta tėvus, kai VIEŠPATS duoda gerą patarimą sunkioje situacijoje. Galbūt Jėzaus dienomis tėvai taip pat turėjo problemų su auklėjimu. Todėl Jėzus kaip pranašas, gydytojas, maitintojas tikrai galėjo būti tas išgelbėjimo šaltinis tėvams.

Mes privalome nešti savo vaikučius pas VIEŠPATĮ nuo pirmų jo gyvenimo dienų. Netgi ruoštis nešti vaikelius jiems dar negimus. Kaip galima ruoštis? Ar reikia ruoštis? Mes visi žinome, kad daugumai žmonių nėra sunku padaryti vaikelį. Bet daug sunkiau jį užauginti, kad jis taptų doras žmogus. Tam, kad galėtume pakelti sunkias naštas reikia treniruotis. Kaip sportininkas pastoviai treniruoja savo kūną, kad vėliau galėtų nugalėti, panašiai ir mes turėtume ruoštis sunkioms naštoms ruošdamiesi. Aš mąstau apie jaunus žmones, kurie dar neturi šeimos. Ar jiems reikia ruoštis? Žinoma. Kiekvienas jaunas tikintis žmogus turėtų mokintis ką reiškia būti vyru, žmona, tėvu, mama. Nes nuo to priklausys mūsų ir vaikų gerovė.

Mes turime nešte nešti savo vaikus pas Jėzų. Padaryti viską kas yra mūsų galioje, o kur mūsų galia baigiasi, atiduoti Viešpačiui, kad jis neštų. Kas nors gali paklausti: „O kaip mes šiandien galime juos nešti Jėzui? Paskaitykime Raštą :„Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui. O jūs tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų bugštūs." Kol 3,18-21 Viskas kas vyksta namuose daro įtaką mūsų vaikams. Tėvų tarpusavio santykiai taip pat mokina mūsų vaikus. Mes visi esame pavojuje įerzinti, išgąsdinti savo vaikus. „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį" (1 Tim 5,8)

 

2)        Draudimas. „mokiniai jiems draudė". Kodėl mokiniai draudė atnešti vaikus pas Jėzų? Todėl, kad jiems atrodė, kad Jėzus ir taip per daug užsiėmęs suaugusiais. Daugelis daro panašią klaidą. Mes suaugę linkę greitai pamiršti, kad buvome vaikai ir kaip mus reikėjo vyresniųjų dėmesio. Mes įsisukame į savo reikalus ir manome, kad tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Užsidarome savo pasaulyje ir nenorime, kad visokios smulkmenos gadintų mūsų planus. Ar nedraudžiame mes vaikams ateiti pas Jėzų? Kaip galime? Kiekvieną sekmadienį ateiname švęsti Jėzaus prisikėlimo. Giriame VIEŠPATĮ, klausomės Jo žodžio. Esame palaiminti, kai būname savo Dievo namuose drauge su visais broliais ir seserimis. Mūsų vaikai yra palaiminti, kai drauge ateiname. Neateidami, neatsivedame savo vaikų, tokiu būdu jiems neleidžiame ateiti pas Jėzų. Jei net pastoviai lankome savo bažnyčią, bet namuose pasauliu kvepia, mes neleidžiame vaikams pamatyti, kad Jėzus yra ne tik bažnyčioje. Neapsirikime, labai lengva būti užsiėmus tik suaugusiais, bet pamiršti, kad vaikelių yra dangaus karalystė.

Kartais mes galvojame, kad svarbiausia vaikus aprengti pavalgydinti, pagydyti. Tačiau jiem reikia daug daugiau.

 

3)        Jėzaus rūstybė. „Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino" Gerai, kad Jėzus užsirūstino, įtūžo. Mes taip pat turėtume užsirūstinti, matydami ką nors trukdant vaikams ateiti pas Jėzų. Biblija aiškia skelbia mums, kad Dievas nepatenkintas, kada tikintieji neleidžia vaikeliams ateiti pas Jėzų. Jėzus rūstinosi tada ir rūstinasi dabar.

Nenustebkit, jei koks brolis ar sesuo užsirūstins, matydami jūsų aplaidumą savo vaikų atžvilgiu. Ką reiškia aplaidumą? Apie ką čia kalbame? O kodėl nepakalbėti apie suaugusiųjų kvailumą? Kodėl nepakalbėti apie suaugusių tingumą Dievo reikalų atžvilgiu? Vaikai, Dievo dovana, nėra lengva juos užauginti Viešpaties baimėje. Tačiau jei mes patys bijosime Dievo, vaikai taip pat išmoks bijoti. Nepamirškime „Kas daro neteisybę, susilauks bausmės už savo neteisumą." (Kol 3,22)

 

4)        Padrąsinimas. „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė." Pasirodo tokių yra  Dievo karalystė! Koks padrąsinimas tėvams, atnešusiems vaikelius. Kartu buvo ir įsakymas mokiniams: „Leiskite ir netrukdykite."

Kaip galime leisti? Mes leidžiame vaikučius mokindami teoriškai ir praktiškai. Namų, bažnyčios ir mokyklos aplinkoje. Kažkas pasakė: „Namai, bažnyčia ir mokykla – Kristus yra šie trys dalykai – tai dieviškas idealas." Ši kombinacija panaši į kėdę su trimis kojomis. Jei vienos trūksta, kėdė nestovės.

Jei mes mokiname savo vaikus namuose, ta pati programa turi būti bažnyčioje ir mokykloje. Jei mes norime leisti vaikus į mokyklą, taip pat turime norėti leisti juos eiti į bažnyčią. Vaikams reikia sekmadienio mokyklos, reikia pamokslaujamo Dievo Žodžio ir šventų draugų. „Namai, bažnyčia ir mokykla turėtų judėti ta pačia kryptimi visuose tiksluose. Mokykla į kurią eina jūsų vaikai turėtų būti jūsų namų mokymo programos tęsinys, o ne valstybės ar valdžios programa" (Paul A. Kienel) Juk mes, tėvai atsakingi už savo vaikus. Ilgą laiką mums buvo peršama, kad vaikai yra valstybės nuosavybė. Biblija aiškiai sako, kad tėvai, ne valstybė, atsakingi už savo vaikus. Tačiau ačiū Dievui, kad mūsų valstybė ryžtasi globoti pamestus vaikus. Bet tai nėra idealas. Vis dėlto vaikams būtų geriau užaugti šeimoje. Gaila, kad dauguma nesiryžta įsivaikinti tų mielų vaikelių.

Mes gyvename laisvoje Lietuvoje, sovietmetis praėjo. Mums teko garbė patikėti Dievu, ir nugriauti Lenino stabą. Leninas buvo persmelkęs visas gyvenimo sritis. Taip pat ir visą išsilavinimo sistemą. Ir kartais atrodo, kad valstybės teikiamas vidurinis išsilavinimas yra pats idealiausias šiandien. Deja taip nėra. Mums reikėtų ne tik dvasinius, bet ir visus praktinius klausimus peržiūrėti.

Jau greitai leisime savo vaikus į mokslus. Daugelis net nesusimąsto ar saugu toje valstybinėje mokykloje? Kokia dvasia ten viešpatauja? Mes žinome, kad ne visur pati geriausai dvasia valdo. Todėl krikščionys jau seniai mąsto apie kitokią mokymo sistemą. Taip kuriamos mokyklos, kurios stengiasi eiti koja kojon su krikščionių tėvų namų mokymo programa. Tik čia gal kam nors kamba keistai mano žodžiai. Nes daugelis neturi jokios mokymo programos. Stumia dienas kaip išeina, bet po to stebisi, kad vaikai maištauja, rūko, tampa girtuokliais, paleistuviais ar visiškais bedieviais. Vaikai automatiškai tampa tik nusidėjėliais. Jei norime ateities savo vaikams, rimtai turime pagalvoti ką darome, kad jie turėtų ateitį.

Mes trukdome vaikams ateiti kada gyvename negalvodami apie savo vaikus. Kuria prasme? Viešpats yra įsakęs nekelti papiktinimų nei žydams, nei graikams, nei Dievo bažnyčiai (1 Kor 10,31-33) Taip pat vaikams. Rimtai apgalvokime ką žiūrime per TV, PC (kompiuteriai, internetas) patys ir ką rodome vaikams. Žinokime su kuo draugauja mūsų vaikai. Klausykime ką jie klauso. Būkime užsidegę VIEŠPAČIU, tada ir jie bus užsidegę. Tegul vaikai žino kas gali užnuodyti jųs gyvenimą. „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje" (Mato 18,6)

 

5)        Amžinybės pažadas. „Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją." Kiekvieną situaciją Jėzus išnaudoja pamokymui ir Evangelijos skelbimui. Tai kas čia sakoma yra be galo svarbu. Kur mes galime rasti informaciją apie Dievo karalystę? Juk svarbu žinoti, nes tas, kuris jos nepriima kaip kūdikis, neįeis į ją. Čia turime žinoti kas yra Dievo karalystė, ką reiškia priimti ją kaip kūdikiui ir ką reiškia įeiti? Oi, kiek daug klausimų? Tačiau tai svarbiausi klausimai. Daugelis šiandien ateina į bažnyčias, bet taip ir lieka toli nuo tikrosios Dievo karalystės.

Bet atsakykime į klausimą kas yra Dievo karalystė? Jei paprastai - Dievo karalystė yra Viešpaties valdos. Karalystė kur veikia Jo įstatymai, o jo karalystės piliečiai paklūsta savo karaliui. Ne visi save vadinantys krikščionimis yra tos karalystės piliečiai. Tie, kurie neklauso savo karaliaus jie išpažįsta, kad yra kitos karalystės vaikai. Tad, kada mes klabame apie įėjimą į Dievo karalystę, turime suprasti, kad Viešpaties karalystėje veikia Jo įstatymai. Kodėl daugeliui tie įstatymai per sunkūs? Todėl, kad nepriima jos kaip kūdikiai. Tik tokiu būdu įmanoma įeiti į  Dievo Karalystę. Galbūt jūs esate arti Dievo, bet niekaip negalite įeiti? Ir neįeisite, jei netapsite kaip vaikeliai, kurie viskuo tiki. Vaikai yra tokie nuostabūs. Jie visada pasitiki savo tėvais. Štai tik su tokiu nusistatymų galima įeiti į amžinąją karalystę.

 

6)        „Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas." VIEŠPATS ir šiandien nori apkabinti ir palaiminti. Kiek šilumos ir meilės matome Jėzaus elgesyje. Jis visada turėjo laiko savo vaikams. Nors savo kūno vaikų neturėjo, nes buvo nevedęs, tačiau viso pasaulio vaikeliai buvo ir yra Jo.

Kaip dažnai žmonės tiesiog nemėgsta vieno ar kito vaiko. Suaugusiųjų akimis būna bjaurių berniūkščių ir mergaičių. Taip, nusidėjėliai gali būti bjaurūs. Vaikai taip pat nusidėjėliai. Jie gali prikrėsti tokių šunybių, ypač berniukai. Tačiau tikra meilė sugeba apkabinti, pabučiuoti kiekvieną net ne savo vaikelį. Savo juk nesunku apkabinti ir bučiuoti?

O kad mes sugebėtume pamatyti kiekvieną vaiką Jėzaus širdimi. Ne tik akimis, bet širdimi. Pajausti, suprasti, suvokti, išgirsti. Kaip dažnai mes negirdime mūsų vaikų širdies šauksmo. Taip, jų norus tai girdime. Jų reikalavimus ir maištavimus kasdien nešiojame širdyje. Tačiau vaikams reikia palaiminimo. Jiems reikia tikros laimės, kuri randama arti Jėzaus. Nebijokime apkabinti mažųjų. Todėl mes, tėvai privalome patys būti arti Jėzaus, kad sugebėtume apšviesti juos Dievo šviesa. Kad sugebėtume pasūdyti juos ta druska, apie kurią kalbėjo Jėzus. O, kaip jiems reikia tikros druskos. Dagelis šiandien eina lengvu keliu. Atiduoda vaiką netikinčiųjų pasaulio globon ir galvoja, kad vaikas taps krikščionis būdamas arti pagonių vaikų, klausydamas pagonių muzikos, žiūrėdamas pagoniškas televizijos laidas . Vaikams reikia saugumo. Jėzus Kristus gali duoti amžiną saugumą. Tad veskime mažuosius pas Kristų, kad jis palaimintų. Amen

 

Trečiadienio pamokslo santrauka

Taigi broliai...nepraleiskime savųjų susirinkimų Heb 10,19-25

 

Taigi broliai, dėl Jėzaus Kraujo įgavę pasitikėjimo įžengti į šventovę nauju ir gyvu keliu, jo atvertu mums pro uždangą, tai yra per jo kūną; turėdami didį kunigą Dievo Namams...

 

Laiškas Hebrajams atveria klausytojams išsamų mokslą apie Jėzaus Kristaus didingumą. Jis tikrai yra viršesnis už angelus, viršesnis už Mozę, yra tikrasis aukščiausias kunigas, Jėzaus auka amžiams padaro tobulus šventinamuosius. Jis tikrai yra vienintelis Gelbėtojas, kuris mus visus pašventino savuoju krauju. Mes dabar galime drąsiai įžengti į šventovę. Jėzaus auka, kunigystė, viešpatystė įpareigoja mus gyventi kitaip. Dėl jo darbo, dėl tos padėties, kurioje esame, mes privalome būti dėkingi ir paklusti Jėzui visu savo gyvenimu. Todėl,

 

(22) ATEIKIME su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! Ateikime. Kur? Jei yra raginimas ateiti, turėtų būti ir vieta kur ateiti. Kontekstas aiškia kalba apie Dievo namus. Praeityje Izraelio šventykla buvo vadinama Dievo namais Lk 19,45-46 Parašyta: Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne. Ateityje Dievo namai bus danguje Apr 21,1-4 Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Šiandien Dievo namai yra bažnyčia 1 Tim 3,15 jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama.

Taigi ateikime į ateities Dievo namus per bažnyčią. Ateikime su tyra, tikra, teisinga širdimi. apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės. Be jokio melo ar veidmainystės. Tik tyra širdis leis tikinčiajam ateiti į Dievo namus. Tyra širdis yra be klastos. Neidami į savo bendruomenės susirinkimus mes dažnai bandome apgaudinėti save ieškodami visokių pasiteisinimų. Tačiau Dievo neapgausime, jis žino mūsų širdies troškimus. Mūsų sąžinė turi būti valdoma Dievo Dvasios, tada ji negadins širdies ir leis mums daryti teisingus sprendimus gyvenime. Tyra širdis ir švari sąžinė visada drąsins tikintįjį ATEITI į Dievo namus. Viešpačiui svarbi ne tik mūsų širdis bet ir kūnas. nuplovę kūną švariu vandeniu. Kada širdis bloga, kūno darbai taip pat blogi. Kada širdis tyra ir kūnas bus tyras. Ši simboline kalba ragina mus nepamiršti darbų. Mūsų kūnai yra Šventykla Šventajai Dvasiai. Šventykla negali būti teršiama 1 Kor 3,16-17. Tad ateikime...

 

(23) IŠLAIKYKIME nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus; Viltį reikia išpažinti. Su Dievu visada yra vilties. Viešpaties šventieji pašaukti išaukštinti Dievo darbus. Tikinčiųjų bendruomenė žemėje liudija apie amžinąją viltį. Viešpats yra ištikimas, todėl tikintieji privalo būti ištikimi. Ir jie bus ištikimi. Tačiau velnias be paliovos gundo bendruomenes pamiršti išpažinimą. Jis nori, kad tikintieji labiau užsidegtų pastatų statybomis, labdara, socialine veikla ir pamirštų didįjį paliepimą eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją. Broliai, Jėzus yra nugalėjęs, o mums telieka eiti Jo pergalės eisenoje. Tad nepailskime ir skelbkime didžius Viešpaties darbus.

 

(24) SERGĖKIME vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Dėl Jėzaus mes galime išmokti sergėti vieni kitus. Ne tik galime, bet privalome tai daryti. Tas sergėjimas vyksta skatinant mylėti ir daryti gerus darbus. PVZ. Kaip tėvai saugo savo vaikus? Vienas saugojimo būdas yra niekur neleisti vaikų, aptverti juos tvora, užkabinti spyną ant vartų ir kada vaikas užaugs tikėtis, kad bus saugus ir geras vyras arba moteris. Daugelis taip ir daro. Tačiau geresnis būdas yra Biblinis. Vaikai bus saugūs, jei tėvai juos mokins dirbti, duodami atsakomybes dar vaikystėje, visokiais išmintingais būdais skatins mylėti nesavanaudiška dieviška meile. Ne liežuviu, bet darbu ir tiesa. Jėzus sakė, jei mane mylite, laikykitės mano įsakymų. Vaikai turi išmokti mylėti tėvus paklusdami jų valiai. Nes suaugusiųjų pasaulyje jie turi mokėti paklusti Dievo valiai.

Taip pat ir mes suaugusieji sergėsime vieni kitus, kai skatinsime mylėti, skatinsime dirbti. Meilė reikalauja drausmės, todėl ir bažnyčioje privalome imtis ir griežtesnių skatinimo būdų. Nemalonu, kai reikia viešai barti ir net atskirti brolį iš narystės. Tačiau tėviška meilė nėra vien liežuviu, bet darbu ir tiesa.

 

(25a) NEPRALEISKIME savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet... Kristaus auka, broliška, tėviška meilė įpareigoja mus. Panašiai būna žmogaus gyvenime. Kol esi nevedęs gyveni vienaip. Tačiau su santuoka ir vaikais gyvenimas visiškai pasikeičia. Dėl žmonos, vaikų esi priverstas atsisakyti to ką anksčiau mėgai. Po darbo skubi namo, nes laukia vaikai ir žmona norėtų išlieti per dieną susikaupusius skausmus. Negali valgyti ką nori, negali žiūrėti TV laidų ir kalbėti taip kaip anksčiau. Tai gali skambėti kaip vergystė, bet gyvenimas ir subrendimas reikalauja pasikeitimų. 1 Kor 13,11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru mečiau tai, kas vaikiška. Nesvarbu kad buvome įpratę gyventi kaip norime, dabar privalome pakeisti savo įpročius. Taip pat ir su nauju gyvenimu Kristuje ateina nauji pasirinkimai ir atsakomybės. Galbūt mes buvome įpratę trečiadienio vakarus ir sekmadienio rytmečius praleisti prie TV ar upės su meškere, dabar to atsisakome, nes norime paklusti savo Gelbėtojui. Norime atprasti ir įprasti gyventi naujai. Raštas perspėja nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra įpratę. Yra lengva įpratinti sąžinę sakyti mūsų širdims: "nieko blogo, tik vieną kartą nenueisi į bažnyčią." Daug sunkiau atprasti.

 

(25b) RAGINKIME vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiame besiartinančią dieną. Štai aš šiandien raginu jus nepraleisti mūsų bendruomenės susirinkimų. Galbūt visi jūs esate ištikimi bažnyčios lankytojai, tačiau yra ir tų, kuriuos taip retai matome. Galbūt daugumos priežastys labai pateisinančios, tačiau svarbu paraginti vienas kitą kažką keisti. Aišku Viešpats žino, kad man reikia dirbti ar aplankyti tėvus, ar pailsėti prie jūros, tačiau ar mes meldžiamės, kad galėtume nedirbti tuo metu kai vyksta bendruomenės sueigos? Ar mes planuojame savo laiką, visų pirma atsižvelgdami į savo bažnyčios tvarkaraštį? O galbūt tėvams bus didesnis liudijimas, jei sužinos, kad negalite jų aplankyti, nes turite būti Dievo namuose sekmadienio rytą? Ir Jėzus sakė: "Kas tėvą ir motiną myli labiau negu mane, manęs nevertas. Raginkime, nes artinasi paskutinė diena. 2 Tes 2,1-12 ir laikas yra trumpas.

 

Heb 12,28 Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis. Amen.

 

sekmadienio pamokslo santrauka

Kodėl Adomas tylėjo? Pradžios 3,6

 

Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė.

 

Greičiausiai Adomas buvo su Ieva, kada ji nuskynė vaisių, tada kodėl Jis tylėjo? Kodėl jis dar gyvatei šnekant nepaėmė pagalio ir nenuvijo jos. Kodėl jis nesiėmė iniciatyvos ir nepasakė žmonai- ką darai? Kodėl?

 

DIEVAS TARĖ

Pradžios knygos pirmame skyriuje skaitome, kad Dievas viską sukūrė savo žodžiu. Dievas matė, kad žemė buvo tuščia ir tamsi- Dievas tarė…ir atsirado šviesa, nes ji buvo reikalinga. Ir Dievas tarė …ir atsirado dangus, ir Dievas tarė …ir atsirado vanduo, ir Dievas tarė …ir atsirado augmenija… ir Dievas tarė… ir atsirado saulė bei žvaigždės, planetos, ir Dievas tarė….ir atsirado gyvūnijos pasaulis, ir Dievas tarė…ir atsirado žmogus. Mes matome, kad Dievo žodis atnešė tvarką, grožį , harmoniją, pusiausvyrą , žodžiu, viską kas buvo reikalingą šitam pasauliui.

 

ŽMOGUS TARĖ

Dievas sukūrė žmogų, kad Jis būtų panašus į Viešpatį, kad jis būtų dvasia, kad jis gyventų amžinai, kad jis būtų laisvas, kaip Dievas yra laisvas, kad jis kalbėtų, kaip Dievas kalba, kad jis kurtų, kaip Dievas kuria, kad neštų tvarką ir meilę, kaip Dievas neša. Ir Dievas davė žmogui pirmą užduotį-sugalvoti vardus visiems gyvūnams, nes tikrai netvarka, jei tiek daug visokių gyvių po dangumi, o jie neturi vardo. Ir žmogus tarė, ir visi gyvūnai gavo savo vardą. AMEN! Taigi Dievas norėjo, kad žmogus taip pat dalyvautų tvarkos palaikyme ir nebūtų tylus.

                  Bet Adomas tylėjo, kai Ieva pravėrė duris netvarkai ir chaosui, skausmui, kančiai bei mirčiai. ADOMAS PASIRINKO TYLĖTI. Kaip dažnai mes tylime, kada turėtume kalbėti, kaip dažnai nereaguojame į blogį, kuris vyksta mūsų akyse ,kaip dažnai nenorime atlikti tą užduotį, kuriai Dievas mus pašaukė. Biblijoje galime rasti žmonių -vyrų, kurie, panašiai, kaip Adomas atsisakė kalbėti, kada tikrai reikėjo.

 

PAVYZDŽIAI

 

Aaronas. Išėjimo 32 skyrius - Mozė kalne, kalbasi su Dievu, jis negrįžta  jau beveik mėnesį ir tauta ėmė nerimauti-kur Mozė, gal jis mirė?, turbūt negrįš ir neves mūsų paskui Viešpatį?  Hebrajai atėjo pas Aaroną ir paprašė padaryti jiems auksinį veršį, kad eitų pirmą jų. Ką daro Aaronas? TYLI. Ne, pastoriau, galite pasakyti, juk jis kalbėjo. Bet ką jis kalbėjo? Aaronas tarė jiems: „Nuimkite aukso auskarus, kuriuos nešioja įkabintus į ausis jūsų žmonos, sūnūs bei dukterys, ir atneškite juos man."  (Iš 32,2) Kunigo žodžiai nesiskaitė kalba , kurios reikalauja Dievas iš žmogaus. Ir dar jis išdrįso pasakyti vėliau: 'žinai Moze, juk ši tauta greit nusikalsta'. Tai buvo tylėjimas, kuris atnešė mirtį 3000 žmonių.

 

Abraomas. Dievas Abraomui davė pažadą, kad iš jo kils didelė tauta. Abraomas palaukė dešimt metų ir pradėjo abejoti Dievo pažadu, tada jo žmona sako: 'imk mano tarnaite Hagarą, įeik pas ją ir tokiu būdu turėsi palikuonį'. Ką sako Abraomas? JIS TYLI. Ima Hagarą ir sueina su ja , o ji pagimdo sūnų, iš kurio kilusi tauta iki šiol neša Iraeliui ir daugeliui kitų šalių tik nesutarimus.

 

Lotas. Dievas įsakė visai Loto šeimai palikti Sodomą ir Gomorą. Dievas sakė bėgti ir neatsigręžti. Kur buvo Lotas, kada jo žmona apsisuko ir grįžo atgal? Kodėl jis tylėjo. Kodėl jis tylėjo, kai jo dukros pastojo nuo jo?

Ar atsimename Izaoką? Kunigą Helį, ir daugelį kitų vyrų Biblijoje, kurie tylėjo tada, kada taip reikėjo kalbėti.

 

KĄ REIŠKIA KALBĖTI?

Dievas įsakė žmogui kalbėti, niekada nebūti nuošalyje, dalyvauti kūrinijos tvarkyme ir valdyme. Ir žmonės kalba. Kiek laiko žmonės praleidžia kalbėdami apie netvarką šalyje, apie blogus valdytojus, prezidentus, blogus politikus, betvarkę gatvėse. Kiek laiko žmonės praleidžia kalbėdami apie kitų žmonių nuodėmes, netobulumus, BET TYLI TADA, KADA TURĖTŲ PRABILTI Į NETVARKĄ IR SAVO KALBA ATNEŠTI TVARKĄ BEI RAMYBĘ?!

 

Kalba turi nešti meilę. Dievas mus pašaukė, kad mes savo kalba atneštume tvarką. Kad mūsų žodžiai nebūtų tušti. Galima daug kalbėti ir nieko nepasakyti. 1Kor13: Paulius sako: "Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų liežuviais, o neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangąs varis arba skambą cimbolai.' Mūsų kalba turi žmonėms parodyti Dievą, padėti kartu augti į Viešpatį. "kad ugdydami tiesą su meile, visais požiūriais augtume į Jį, kuris yra galva-Kristus." (Ef 4,15)

 

Kalba turi nešti tiesą. "Todėl, atmesdami melą, kalbėkite tiesą kiekvienas su savo artimu, nes mes esame vienas kito sąnariai." (Ef 4,25) Ar padės, jei savo artimui, kuris kenčia dėl artimo netekties aš pasiūlysiu užpirkti mišias? Ar padėsiu žmogui, jei pasiūlysiu netikrą viltį?

 

Kalba neturi pavergti. Žmonės, ar jie yra krikščionys ar ne, linkę susikurti receptus gyvenimui ir jais dalintis su visais, kada reikia ir kada nereikia. Kartais tai skamba taip :"turi problemų šeimoje? Tuoj…… štai receptas kaip rasti harmoniją" Turi problemų bažnyčioje, darbe, mokykloje? Štai receptas. Receptai galbūt padeda virtuvėje, bet ne gyvenime. Mūsų kalba turi užmegzti ryšį, padėti augti. ...jūs pakenčiate, kai jus pavergia... Kor 11,20

 

Kalba neturi būti tuščia."nė paika šneka ar juokų krėtimas,-tai netinka" Ef 5,4. Kartais žmogui atrodo, jei jo kalboje bus daug kartų minimas Dievo vardas, tai jau labai dvasingas atrodysi. O gal apskritai negalvoja. Tačiau Dievas akmens plokštėse įsakė Izraeliui neminėti tuščiai Dievo vardo. Tuščias Dievo vardo minėjimas yra pikta kalba. Tuščias yra stabas. Tuščia yra niekas. Dievo žmonės privalo išmokti kalbėti prasmingai, o ne niekus taukšti. Kiek jėzaumarijų mėtosi ant kiekvieno kampo? Kiek kartų dievai visokie kalti dėl nelaimių...

 

Reikalingi ne tik žodžiai, bet ir veiksmai. Kartais veiksmai kalba daugiau, nei žodžiai: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? ¹⁵ Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ¹⁶ ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?! ¹⁷ Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. (Jok 2,16)

 

MES PAŠAUKTI KALBĖTI

Taigi, mes matome, kad Viešpats sukūrė mus tam, kad mes klabėtume ir padėtume daryti tvarką pasaulyje. Kalbėkime tiesą su meile. Kalbėkime tiek kiek reikia ir kada reikia. Netylėkime, kai reikia kalbėti. Būkime Dievo vaikai, jo mokiniai, savo kalbomis atneškime tvarką, išgelbėjimą ir ramybę.

 

Prisiminkime Pauliaus žodžius "aš įtikėjau, todėl ir kalbėjau"...

 

ryto skatiniai Psalmė 46

Sekmadienio psalmė 46

 

¹ Choro vadovui. Koracho sūnų giesmė. „Mergelių" melodija.

² Dievas ­ mūsų prieglauda ir stiprybė,

visada artima pagalba varguose.

³ Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų,

nors kalnai griūtų į jūrų gelmę,

⁴ net jei jų vandenys šėltų ir putotų,

kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo. Sela.

⁵ Upės srovės linksmina Dievo miestą,

šventąją Aukščiausiojo buveinę.

⁶ Dievas jame, jis nebus sunaikintas;

rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą.

⁷ Siautėja tautos, griūva karalystės,

pasigirdus jo griausmui, apmiršta žemė.

⁸ Su mumis Galybių VIEŠPATS,

Jokūbo Dievas ­ mūsų tvirtovė! Sela.

⁹ Ateikite ir pamatykite, ką VIEŠPATS padarė,

pasižiūrėkite į jo nuostabius darbus žemėje.

¹⁰ Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina,

ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta.

¹¹ „Taikykitės ir žinokite, kad aš esu Dievas!

Iškilus tautose, iškilus žemėje."

¹² Su mumis Galybių VIEŠPATS,

Jokūbo Dievas ­ mūsų tvirtovė! Sela.

 

http://www.youtube.com/watch?v=WAoWX3V6tCo

Pamokslo santrauka "Darykime vis daugiau pažangos"

Darykite daugiau pažangos

1 Tes 4,1-18

 

Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui - o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos! ² Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. ³ Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! ⁴ Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, ⁵ nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. ⁶ Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. ⁷ Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. ⁸ Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią. ⁹ Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, ¹⁰ ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, ¹¹ stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. ¹² Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.

¹³ Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. ¹⁴ Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, atsives per Jėzų ir su juo. ¹⁵ Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. ¹⁶ O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, ¹⁷ paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. ¹⁸ Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais.

 

1)   Daugiau pažangos šventėjime (1-8) Apaštalas Paulius rašo, apie šventumą ir visų pirma kalba apie moralinį tyrumą. Paleistuvystės sutepa ir vyrą ir moterį. Nusidėdami svetimavimu, nusidedame prieš savo sutuoktinį. Tai didžiausia šio pasaulio rykštė. Kaip galime daryti daugiau pažangos sergėdami skaistumą? Pradėkime nuo mažens. Jei esame nevedę, neieškokime kūniško pasitenkinimo patys su savimi. Neleiskime savo akims dairytis į svetimą. Negundykime Dievo prieš santuokiniais santykiais. Budėkime, kad netaptume akmeniu kitam. Merginos renkitės kukliai, nors ir labai karšta būtų. Jūsų kūno grožis priklauso tik vienam, o ne visam pasauliui. Tegu puošia jus ne išorė - šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, ⁴ bet žmogaus širdies slaptuma - nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse. (1 Pet 3,3-4)

Žodis šventumas – reiškia atskirtas. Vyras ir žmona yra atskirtas vienas kitam. Kaip ir mes sakome, kad yra skirtas vienas kitam. Atskirti nuo kitų artimų santykių. Vyras ir žmona yra atskirti tik vienas kitam. Būkime skaistūs –čios Dievui ir savo (esamam) būsimam sutuoktiniui. Vyrai ir žmonos, mylėkite savo antrąją pusę ir svetimavimui nebus vietos. „Tebūna palaimintas tavo šaltinis; džiaukis savo jaunystės žmona, žavia gazele, grakščia stirnaite! Jos krūtys tedžiugina tave visada, būk nuolat apsvaigęs jos meile" (Pat 5,19)

Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Jėzus Kristus yra mūsų pašventinimas. Mes žinome, kad esame paskirti gyvenimui per Jėzų. Jis atskyrė mus iš tamsos į šviesą. Nes žodis šventas reiškia atskirtas. Nuo senų laikų Dievas sako: 'būkite šventi, nes aš esu šventas'. Savo gyvenimu mes tariame: 'Teesie Šventas Tavo vardas' Todėl ne tik paleistuvystė yra nešventumas. Kiekviena nuodėmė suteršia mus. „Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas". (1 Pet 1,14-16) „Apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. (Ef 4,24) "Taigi, turėdami šituos pažadus, mylimieji apsivalykime nuo visokio kūno ir dvasios susitepimo, atbaigdami savo pašventinimą su Dievo baime." (2 Kor 7,1)

 

"O jis, ramybės Dievas, tepašventina jus visiškai, ir jūsų dvasia, siela bei kūnas tebūnie išlaikyti visai sveiki, kad jie būtų nepeiktini mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo metu. Ištikimas yra tas, kuris jus šaukia; Jis tai ir įvykdys" (1 Tes 5,23) Amen, Dievas tikrai yra ištikimas. Todėl siekime šventumo, bėkime nuo stabų, būkime atskirti savo Kūrėjui ir karaliui. Klausykime Jo visame kame. Su kiekvienais metai mes turėtume vis labiau ir labiau augti šventume. Vis daugiau ir daugiau suprasti, kad esame nupirkti brangiu krauju. Todėl tas supratimas atsispindės mūsų gyvenime. Paraginimas Timotiejui labai reikalingas ir mums „Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą. Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose. Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus. (1 Tim 4,15)

Nepamirškime, kad Viešpats keršija už tokius nusižengimus. „Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę." (6)

 

2)   Daugiau pažangos broliškoje meilėje (9-10) Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, ¹⁰ ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje Tesalonikiečius Dievas išmokė mylėti vienas kitą. Ką reiškia mokėti mylėti? Meilė yra Dievo įsakymų vykdymas. O visi Dievo įsakymai nukreipti į artimo meilę. Niekada Kristaus mokslas neišmokins neapykantos broliui. Meilėje nėra didybės ir savanaudiškumo. Meilė mokina mus gyventi dėl kitų. Paulius sakė „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: 'Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs.' (Rom 15,1-3) Meilė sugeba pakęsti neteisybę. Broliška meilė – tai artimi santykiai vienas su kitu. Tai pasitikėjimas, nuoširdumas ir ramybė.

Ar Dievas išmokė mus mylėti? Galima lengvai patikrinti save. Jei prieš kalbėdamas negalvoju ar neįžeisiu savo artimą, vargu ar moku mylėti. Jei šaukiančiam pagalbos, atsuku nugarą, vargu ar moku mylėti. Jei mano nuomonė man pati brangiausia, vargu ar moku mylėti. Jei savo valgymu ar gėrimu pastumiu brolį į nuodėmę, vargu ar moku mylėti.

Netgi mokant mylėti yra vietos didesnei meilei. Jeigu Paulius sako, kad tesalonikiečiai mokėjo mylėti ir dar buvo vietos daryti daugiau pažangos, tai tuo labiau mes jauni krikščionys turime augti meilėje. Apgalvokime kiekvieną savo žingsnį, posakį, poelgį.

 

3)   Daugiau pažangos darbuojantis savo rankomis. (10-12) „Mes tik raginame jus daryti daugiau pažangos, stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi". Mes esame kviečiami gyventi ramiai, ar ba daryti daugiau pažangos ramybės puoselėjime. Krikščionis pašauktas nešti ramybę. Aišku mes girdime Jėzų kalbant, kad jis atnešė kalaviją, tačiau nei vienas negali ramintis darydamas kas neteisu. Jėzaus „kalavijas" neša tikrą ramybę. Tačiau žmogiškai kalvijai tik skausmą ir liūdesį.

Apaštalas ragina daryti daugiau pažangos ramybėje, kuri ateina darant tai ką tu privalai daryti. Atsidėti saviems reikalams.... Žmogus moka atsidėti svetimiems reikalams, kištis ne į savo reikalus ir nešti karą. Krikščionis yra pašauktas dirbti savo rankomis ir būti geru pavyzdžiu kitiems. Netinginiauti. Tinginystė pražudė daugelį žmonių, ir kiek dar jų pražudys. Ne kiekvienas darbas yra mielas mums. Ir kiekvienas darbas gali pasidaryti nuobodus. Nes Juk Dievas aiškiai pasakė Adomui: "triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną,..." Kaip be būtų, krikščionis gali turėti džiaugsmą net nepatogiame darbe. Svarbiausia daryti daugiau pažangos. Ta pažanga bus matoma svetimiesiems, taip jie bus paskatinti atsigręžti į Viešpatį. Jie stebėsis, kodėl jūs, taip sunkiai dirbdami nemurmate ant savo viršininko, nevėluojate į darbą, esate malonūs. Dar paskaitykime: "Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, vengti kiekvieno brolio, kuris netvarkingai gyvena ar nesilaiko mokslo, gauto iš mūsų. ⁷ Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes juk pas jus netinginiavome ⁸ ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų, ⁹ ir ne dėl to, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti. ¹⁰ Dar būdami pas jus, skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!" ¹¹ Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja. ¹² Tokiems įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną. ¹³ O jūs, broliai, nesiliaukite darę gera! ¹⁴ Jeigu kas neklausytų mūsų laiške surašytų nurodymų, tokį pasižymėkite, nebendraukite su juo, kad susigėstų. ¹⁵ Nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį." (2Tes 3,6-12)

 

4)      Daugiau pažangos viltyje. (13-18) Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. ¹⁴ Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, atsives per Jėzų ir su juo. ¹⁵ Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. ¹⁶ O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, ¹⁷ paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. ¹⁸ Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais. Paulius sakė, kad dabar pasilieka viltis tikėjimas ir meilė. Viltis - tikinčiojo ženklas. Viltimi esame išgelbėti, viltimi turime amžinąjį gyvenimą, viltis teikia jėgos. Dieviška viltis yra reikalinga kiekvienoje gyvenimo situacijoje.

Bet pasaulis gyvena be vilties arba tuščiomis viltimis. Jei tikėjimas į prisikėlimą ir dangų neteikia kasdieninės stiprybės, vargu ar turime viltį, kad po mirties turėsime nuostabų gyvenimą su Kristumi. Paulius nori padrąsinti Tesalonikiečius, primindamas apie prisikėlimo viltį. Gyvenimas dažnai mums nepatinka, jis nelepina mūsų kūno. Tačiau Dievas yra geriausias širdžių guodėjas kai mes nepamirštame Jo. Apaštalas Paulius ragina mus guosti vienas kitą šitais žodžiais. Amen

 

Pamokslo audio įrašas

Pamokslo audio versija

Pamokslo apie gailestingumą santrauka

Gailestingumas

 

„Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą." (Jok 2,13)

 

Šiandien norėjau, kad vėl prisimintume ką Biblija kalba apie gailestingumą. Kas yra gailestingumas? Tai gerumo, meilės, užuojautos parodymas tiems žmonėms, kurie neužsitarnavo. Žmonės paprastai padeda vieni kitiems, nes jaučiasi skolingi. Tu man padėjai patraukti mašiną, kitą kartą aš tau padėsiu. Tu man padovanojai dovaną per Kalėdas, todėl ir aš dovanoju. Tu išgelbėjai man gyvybę, todėl aš tavo išgelbėsiu taip pat. Deja tai nėra gailestingumas pagal Bibliją. Dievas ragina mus būti gailestingais žmonėms ne dėl jų darbų, bet dėl Kristaus darbo, kurį jis atliko numirdamas vietoje mūsų. Didesnio gailestingumo niekas negalėjo parodyti žmonijai.

 

1)   Išganymas IŠ DIEVO GAILESTINGUMO. Niekada nepamirškime, kad mes galime būti išganyti tik todėl, kad Dievas mūsų pasigailėjo. „Primink jiems, kad lenktųsi ir būtų klusnūs valdovams bei vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui, ² nieko neįžeidinėtų, nesikivirčytų, būtų romūs, visiems žmonėms rodytų meilumą. ³ Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, paklydėliai, vergaujantys įvairiems įnoriams ir malonumams, stūmėme dienas blogybėje ir pavyde, buvome patys verti neapykantos ir vieni kitų nekentėme. ⁴ Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, ⁵ jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. ⁶ Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, ⁷ kad, jo malone nuteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais." (Tit 3,5). Daugelis šiandien norėtų savo teisumo darbais patekti į amžinąjį gyvenimą. Į amžinąjį gyvenimą aišku pateks, nes visi žmonės yra amžini, tačiau patekti į Jėzaus Kritaus karalystę gali tik tas, kuris rado Dievo pasigailėjimą. Ne dėl mūsų teisumo darbų jis išgelbsti, bet dėl Kristaus. Kas tie teisumo darbai? Kiekvienas darbas, dėl kuriuo manau būsiu pateisintas amžinybėje yra mūsų teisumo darbas. Tai gali būti geri darbai, gali būti religiniai darbai –krikštas, aukojimas, maldos, bažnyčios lankymas. Daugelis mano, kad svarbiausia, kad geri darbai nusvertų bloguosius ir tada viskas bus gerai... Neklyskime, tik Gailestingasis Dievas gali išgelbėti, nes „Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo" (Jok 5,11)

Dievas yra apstus gailestingumo. Jo turi labai daug. Kartais mes pagauti gailesčio padarome kokį gailestingumo darbą. Pavyzdžiui paaukojame elgetai. Tai gerai. Tačiau ar visada tai darome? Ne, nes mes nesame kupini gailestingumo, mes neturime tiek pinigų, kad apdalintume visus elgetas. Mes nesame kupini gailestingumo.  „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje" (Ef 2,4-7) Bet Dievas apstus gailestingumo dėl Jėzaus Kristaus aukos palaimina mus neapsakoma dovana. Jis atgimdo žmogų. Ji sukuria iš naujo, jis prikelia iš mirusiųjų.. „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai..."(1 Pet 1,3). Jie Kristus miręs – nėra viltis, tačiau Kristus yra gyvas – todėl viltis yra. Žmonės gali viltis amžinojo gyvenimo, nes to gyvenimo vadas yra gyvas.

Dievo gailestingumas yra didis. Jis pasigaili ir niekas negali jam prikišti. Jis išvaduoja pavergtuosius ir niekas negali pavergti. Viskas priklauso nuo Dievo. „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo" (Rom 9,15-16). Tai buvo žodis išdidiesiems, kurie pasitikėjo savo teisumu. Viskas priklauso nuo pasigailinčio DIEVO. Tai perspėjimas bet kokiai tradicijai, pasitikinčiai savo pasiekimais. Tai iššūkis pasipūtusiems, kurie apsnūdo ir aptingo. Jėzus Kristus savo mokymu ir darbais privertė žydus jaustis nepatogiai. Jie buvo įsitikinę savo teisumu tikėjo, kad yra saugūs amžinai. Tačiau Dievas per Kristų sakė ką kitą:

„Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinam gyvenimui. Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti; kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite su baime, bodėdamiesi net jų kūnų suteršto drabužio" (Jud 1,20-23).

 

 

2)   Tarnystė tik iš Dievo gailestingumo. Mes galime tarnauti tik todėl, kad Dievas taip nusprendė. Kaip Paulius tarnavo iš Dievo gailestingumo, taip ir mes. „Štai kodėl, iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę..." (2 Kor 4,1). Jei ką nors galime, tai ne dėl mūsų sugebėjimų ir išsilavinimo. Tik dėl Dievo gailestingumo. Tai padeda būti nuolankiems. Kiekviena tikinčiųjų grupė kviečiama nepamiršti, kad tai Viešpaties namai ir jis čia tvarkosi kaip jam patinka. Žmonėms tereikia būti klusniems. Lengva pamiršti kas yra bažnyčios Viešpats. Mes turėtume būti nuolankūs ir visada pripažįstantys Dievą, kuris iš savo gailestingumo mus nuteisino ir padarė vertus paveldėti amžinąjį gyvenimą. „kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu". (Rom 12,8). Todėl tarnaukime ištikimai, nes Dievas yra ištikimas.

 

3)   Palaiminti gailestingieji. Tik dėl tokio didelio išganymo mes galime būti palaiminti. Ir patys galime rodyti gailestingumą žmonėms. „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo" (Mat 5,7) Gailestingumas naudingas mums patiems. Jėzus aiškiai moko, kad jeigu norime, kad mums būtų atleista, patys turime atleisti. „...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. ¹³ Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.' ¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų". (Mat 6,12-14) Jėzus mokė taip melstis, kad ta malda primintų kokie turime būti. Jeigu norime atleidimo, patys turime būti atlaidūs. Štai kodėl Viešpats ragina einant pas Viešpatį su prašymu, visų pirma ištirti savo širdį ar joje nėra neapykantos artimui. Nes jeigu dabar, būdami Dievo akivaizdoje nešiojame širdyje neapykantą vienas kitam, ką čia veikiame? Kam tarnaujame? Tikrai ne Gyvajam Dievui. „Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam, o negailestingas žmogus kenkia sau" (Pat 11,17)

Mums reikia gailestingumo kasdien. Dievas juk žino kiek kartų buvome neklusnūs, kiek kartų klydome ir nusidėjome Viešpačiui ir žmonėms. Viešpats žino visas mūsų paslaptis ir jei esame sąžiningi ir nuolankūs, suprasime kaip gera, kad Dievas yra gailestingas ir atlaidus.

Tikintieji visada buvo ir bus pavojuje tapti negailestingi. Štai kaip Viešpats kalbėjo žydams per pranašą: „VIEŠPATIES žodis pasiekė Zachariją: ⁹ „Taip kalba Galybių VIEŠPATS: 'Teiskite teisingai, būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems. ¹⁰ Neskriauskite našlės ir našlaičio, ateivio ir vargšo. Nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems.'" ¹¹ Bet jie atsisakė klausyti, atkakliai atsuko nugarą ir, nenorėdami girdėti, užsikimšo ausis. ¹² Savo širdis jie taip užkietino kaip kietą deimantą, kad negirdėtų Įstatymo ir žodžių, kuriuos Galybių VIEŠPATS buvo savo dvasia siuntęs per ankstyvuosius pranašus. Todėl ir atėjo tas aitrus pyktis iš Galybių VIEŠPATIES. ¹³ „Kaip jie atsisakė klausyti, kai aš šaukiau, taip aš atsisakiau juos išklausyti, kai jie manęs šaukėsi, - sako Galybių VIEŠPATS. (Zach 7,9-13).

 

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta" (Luk 6,36) Mūsų Dievas yra gailestingas, todėl mūsų gailestingumas turi būti Dievo pavyzdžiu. Viešpats ragina mus būti gailestingais ne pagal savo galvą, bet pagal Tėvą. „Palaiminti gailestingieji kaip ir Dievas yra gailestingas", - sako Jėzus. Kuo geriau pažinsime Tėvą, tuo gailestingesni būsime. Nepamirškime, kad niekada negalėsime pasigailėti tų, kuriuos teisiame. Jei stebėdami pasaulį ir matydami nusidėjėlių daromas bjaurastis tik apkalbinėjame, samprotaujame su kitais tikinčiaisiais ar netikinčiais jų pasirinkimus, smerkiame ir nieko nedarome, tokiu būdu niekada nenorėsime skelbti jiems Pasigailėjimo Žinios — Gerosios Naujienos kiekvienam nusidėjėliui. O dar blogiau, jeigu teisiame ir smerkiame savo tikėjimo namiškius. Tada greitai tapsime kaip fariziejai ir pranašas Jona, kuris troško Ninėvės gyventojų mirties.

Brangieji, Gailestingumas priešingas teismui. Niekada nepamirškime, kad visą teismą Tėvas pavedė Jėzui Kristui ir jis ateis antrą kartą kaip teisėjas, tačiau atėjęs pirmąjį kartą jis skelbė išganymą ir pasigailėjimą Viešpatyje. „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą." (Jok 2,13) Todėl ir mes sekime Viešpačiu ir netrokškime nusidėjėlio mirties. Būkime gailestingi vieni kitiems ir visiems, nes teisėjas jau stovi už durų. Nežinai kas tavęs laukia rytoj, galbūt reiks stoti prieš Viešpatį. Ką atsakysi jam, kai jis pareikalaus ataskaitos už tavo gyvenimą?

„Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniais, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu." (Kol 3,12) Drabužiai Biblijoje dažnai vartojami kaip simbolis kalbant apie gyvenimą ir elgesį. Be drabužių mes esame nuogi. O nuogi mes nenorime niekur eiti. Tikinčiojo drabužiai yra gailestingumas, gerumas, nuolankumas, romumas, kantrumas ir kitos dorybės. Ar šiandien jais apsirengėme? Jeigu ne, tai esame nuogi. Mums turėtų būti gėda, jeigu pamirštame apie gailestingumą, gerumą, nuolankumą, romumą ir kantrumą arba susivaldymą.

Mums reikia nuoširdumo ir nuoseklumo savo tikėjime. Tik Fariziejai buvo susigalvoję daug pateisinančių priežasčių pagal „Dievo Žodį" kaip nebūti gailestingais. Jie turėjo savo sampratą apie gailestingumą. Jie prarydavo našlių namus ir apiplėšdavo tėvus. Niekada netapkime jų bendrais. Nesidangstykime Dievo Žodžiu, rodydami negailestingumą. „Varas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti". (Mat 23,23-24). Mes galime būti labai uolūs religinių papročių vykdytojai, bet pamiršti kas svarbiausia Dievo karalystėje. Svarbiausia yra teisingumas, gailestingumas ir ištikimybė arba tikėjimas. Žodis teisingumas Senajame ir Naujajame testamente sutinkamas virš 1000 kartų. Nei vienas kitas žodis nėra paminėtas taip dažnai, kaip šis. Teisingumas yra be galo svarbus Dievui. Teisingumas nėra tik sparnuota filosofinė frazė, bet tikėjimas, mąstymas ir veiksmai artimo labui. Teisingumas ir gailestingumas eina drauge. Budėkime, kad mūsų gyvenime neatsirastų tų mėtų, krapų ir kmynų, kurios bus svarbesnės už teisumą, gailestingumą ir ištikimybę. Jeigu esame Kristaus mokiniai įsirašysime sau į širdis šią trejybę ir padarysime kasdiene praktika. Paklausime savęs: „ar esame ištikimi vienas kitam šiandien?" Ar savo mintimis, kalbomis ir darbais elgiamės teisingai vienas su kitu? Ar esame gailestingi vienas kitam? Ar žmogus rodo gailestingumą savo artimui, jeigu jį šmeižia, meluoja, kuria pasakas ir spendžia pinkles?

Jėzus sakė fariziejams: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos" (Mat 9,13). Nes „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi" (Jok 3,17). Mokslas iš aukštybių visada geras ir sveikas. Jis nedaro žalos artimui, bet rodo Dievo meilę ir gailestingumą praktikoje. (žr. Mat 12,1-7)

 

„Todėl visiškai pasitikėdami artinkitės prie malonės sosto, kad patirtumėte gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku" (Heb 4,16). Amen

 

Sekmadienio pamokslo santrauka

Visuomet džiaukimės

"Visuomet džiaukitės" 1Tes 5,16 „Visuomet džiaukitės Viešpatyje ir vėl kartoju: džiaukitės. Fil 4,4

 

Nuostabus padrąsinimas, įsakymas, paliepimas. O, kad jis būtų lengvai įgyvendinamas. Psalmės trykšte trykšta tikinčiųjų džiaugsmu Dievu.

 

„Tu įdedi į mano širdį daugiau džiaugsmo, negu grūdų derlius ir jauno vyno gausa. (Ps 4,7).„O visi, kas prie tavęs glaudžiasi, tedžiūgauja ir iš džiaugsmo tegieda amžinai. Taip juos globok, kad mylintieji tavo vardą džiūgautų tavimi. ¹³ Juk tu, VIEŠPATIE, tikrai laimini teisųjį, apgaubi jį savo malone lyg skydu. (Ps 5,11)

 

Džiaugsmas yra Dievo dovana. Džiaugsmas nepriklauso nuo mano stipraus noro džiaugtis.. Žodis "džiaugsmas" Biblijos graikų kalboje yra 'chaira, chairos' ir yra giminingas žodžiui Charis (malonė). Taigi, pats Biblijos žodis 'džiaugsmas' kalba apie Dievo malonę. Džiaugsmas yra Dievo malonės dovana. Džiaugsmo neužtarnausi ir neįsakysi sau džiaugtis. Savo pastangomis džiaugsmo nesukursi.

Pamąstykime. Nei vienas žmogus negali džiaugtis be priežasties. Reikalingas kažkoks išorinis šaltinis, kuris atneš džiaugsmą ir gerą nuotaiką. Tai gali būti: pakeltas atlyginimas, gautas geras pažymys mokykloje, egzaminų pabaiga, pabaigtas darbas, naujas pirkinys, gera sveikata, vaikai, žūklė, koncertas, filmas, gera draugija ir t.t. Matome, kad džiaugsmas yra kažkokių įvykių ar situacijų gyvenime pasekmė. Ir Biblija sako, kad…

 

pastovus džiaugsmas yra Dvasios vaisius (pasekmė). "Bet Dvasios vaisius yra…džiaugsmas…" (Gal 5,22). Dvasios vaisius nėra mūsų kūno vaisius, bet Dievo Dvasios vaisius (pasekmė)  žmogaus - nusidėjėlio gyvenime. Džiaugsmas viena iš daugelio tikinčiojo naujų charakterio ir gyvenimo kokybės savybių. Išgelbėtas tikintysis turi džiaugsmą. Kodėl? Todėl, kad džiaugsmas Dievo dovana. O gauti dovanas iš savo Tėčio mėgsta visi.

 

amžino džiaugsmo priežastys. Nuostabūs pavyzdžiai yra Luko 15 skyriuje: „Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. ² O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo." ³ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: ⁴ „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! ⁵ Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ⁶ ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' ⁷ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. (Luk 15,1-7) Žemėje visada bus tų, kurie yra nepatenkinti Dievo vaikų darbais, veiksmais ir mintimis. Visada, galbūt net mūsų tarpe, bus žmonių, kurie nesižavės gailestingumo darbais. Tačiau Viešpats kviečia mus į misiją, be kurios nėra tikro džiaugsmo gyvenime.

Šis pasakojimas mums primena, kad Dangus džiaugiasi dėl atsivertusiųjų. Jeigu dangus džiaugiasi, argi gali liūdėti dangaus karalystės piliečiai? Jeigu mes esame dangaus dalininkai, mes taip pat džiaugsimės ir linksminsimės tapdami atsivertimų liudininkais. Mes aktyviai dalyvausime ieškodami tų, kurie pražuvę ir pasiklydę.

„Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? ⁹ Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.' ¹⁰ Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio." O kaip rūpestingai mes turėtume ieškoti pasiklydusiųjų. Kaip rūpestingai siekti tikro atsivertimo. Mes negalime pasitenkint keliais išpažinties žodžiais. Kai kurie prispausti  kampą žmonės neatlaiko psichologinio spaudimo ir sukalbės bet kokią maldą, kad tik jūs atsikabintumėte. Tačiau ne apie tokį įtikėjimą kalba Jėzus Kristus. Ne tokiam išpažinimui kvietė Jonas Baptistas. Jis nedarė kompromisų ir neatsižvelgė į asmenis. Jis kvietė atsivesti ir fariziejus ir muitininkus. Nes Dievo Dvasia kviečia ne tik gailėtis, bet atsiversti, pasikeisti, palikti seną kelią ir tapti tinkamu naujai karalystei.

Luk 15,11-32 palyginime apie sūnų palaidūną, Jėzus papasakojo nuostabią istoriją apie tai, kaip vienoje šeimoje buvo daug džiaugsmo dėl Dievo malonės. Visi žinome šią istoriją ir gražią pabaigą.  "...Bet reikėjo linksmintis ir džiaugtis, nes šitas tavo brolis buvo miręs ir atgijo, buvo prapuolęs ir atsirado" (Lk 15,32). Tikrasis džiaugsmas į žmogaus gyvenimą ateina tiktai tada, kada jis sugrįžta namo į savo tėvo namus, kur tėvas gali iškelti dideles vaišes ir pasilinksminimą. Kiek džiaugsmo buvo tuose namuose, ir sugrįžusiam sūnui ir Tėvui ir visiems namams...

Panašiai būna ir mums visiems. Mes nuklydome nuo savo dangiškojo Tėvo namų, gyvenome kaip mums patiko, valgėme "jovalą" ir neturėjome tikrojo džiaugsmo ir ramybės. Bet Dievas…, būdamas pilnas malonės ir gailestingumo, pakvietė mus pas save į savo namus. Kiek džiaugsmo buvo tėvo namuose ir mūsų širdyse. Kiek džiaugsmo yra Tėvo namuose ir mūsų širdyse?

 

Visuomet džiaugtis galime tik Jėzuje Kristuje, nes per jį esame išgelbėti ir gyvi. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Jėzus kalbėdamas apie vynmedį sakė: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (būtų tobulas, išbaigtas)" (Jono 15,11).. Visa ką Jis sakė apie vynmedį yra tam, kad mes turėtume Jėzaus džiaugsmą. Ne pasaulio, bet paties Gelbėtojo ir Viešpaties Dievo džiaugsmą. Tik tada, kada tikintysis gyvena laikydamasis Jėzaus įsakymų, gyvenimas turi prasmę ir džiaugsmą. Paklusnumas Dievui visada duos begalinį džiaugsmą, nes tik tada gyvenimas bus tinkamai suderintas. Jėzus melsdamasis sakė Tėvui: „Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę. (Jon 17,13).

Taip pat apaštalas Jonas rašė: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. ² Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. ³ Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. ⁴ Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas (1Jono 1,1-4) Draugystė, bendravimas su Dievu ir Jo sūnumi bei kitais tikinčiaisiais duoda tikrą išbaigtą džiaugsmą. Kristaus mokiniai negali turėti džiaugsmo pilnatvės, jeigu nekviečia kitų į bendrystę su Dievu. Jonas liudija, kad jie neturės pilno džiaugsmo, jeigu neturės bendravimo su mielais broliais ir sesėmis, kuriems rašo.

Nusidėjėlių paieška yra Kristaus misijos pagrindinė dalis. Kas svarbiausia gyvenime? Argi ne išganymas? Ko vertas gyvenimas, jeigu žmogus laimėtų visą pasaulį, bet savo gyvybę pražudytų?

Tik tada, kad esame Jėzuje Kristuje galime tinkamai išgirst ir priimti Jėzaus ir kitų Jo apaštalų paraginimą džiaugtis net sunkiose situacijose. „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami.  ¹² Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai"(Mat 5,11-12) Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. ³ Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, ⁴ o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys (Jok 1,2)

 

Kas trukdo džiaugtis? Luk 15 istorijoje buvo vienas žmogus, kuris nesidžiaugė‑vyresnysis sūnus. Kodėl? Todėl, kad jis pasirinko nesidžiaugti, bet pavydėti ir pykti ant Tėvo bei savo brolio. Nuodėmė visada užtemdo tikinčiojo džiaugsmą Viešpatyje. Nuodėmė sugriauna draugystę tarp manęs ir mano Tėvo danguje. Nuodėmė neleidžia džiaugtis Viešpačiu.  Apaštalas Paulius rašė bendruomenei, kurioje trūko džiaugsmo, nes susirinkusieji nebuvo pilnai supratę KRISTAUS sutaikinimo darbo. Tada apaštalas sakė: Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. ¹⁸ Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. ¹⁹ Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. ²⁰ Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus. ²¹ Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę. (Rom 14,17-21).

Taigi nuo mūsų priklauso ar mes pasirinksime džiaugsmą ar liūdesį. Netikintieji priartėję prei bažnyčios turėtų pamatyti žmones, kurie yra panašūs į Kristų. Sutikti žmones, kurie yra apsirengę vidiniu grožiu. Tikinčiųjų geri darbai, džiaugsmas, meilė, ramybė visada bus geriausias liudytojas netikintiesiems.

 

Gyvenimas bus pilnas džiaugsmo, jei mes gyvename kitų džiaugsmui. Tada gyvenimas bažnyčioje, namuose, visuomenėje, darbovietėje yra džiaugsmo misijos laukas. Viešpatyje tikrai yra džiaugsmo pilnatvė ir perteklius, juk Jis "gyvasis Dievas, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui" (1Tim 6,17.) Amen.